Bernardinai.lt pokalbiai

Kun. Saulius Stumbra atskleidžia tikrąją Advento prasmę ir kviečia atrasti šio ypatingo laikotarpio grožį. Pokalbyje – apie nykstančias lietuviškas tradicijas, dvasinį pasirengimą Kalėdoms ir būdus, kaip šiuolaikinėje kasdienybėje išsaugoti Advento rimtį bei prasmę. Įžvalgos apie tai, kaip šeimose puoselėti krikščioniškas vertybes ir tradicijas.

Išsamus pokalbis su Ukrainos ekspertu Alvydu Medalinsku apie dabartinę situaciją Ukrainoje, Rusijos raketų atakas ir NATO planus stiprinti gynybą Lenkijoje. Ekspertas dalijasi įžvalgomis apie Putino grasinimų tikruosius tikslus ir paaiškina, kodėl ekonominės sankcijos gali būti efektyvesnės nei karinė konfrontacija.

LLRI prezidentė Elena Leontjeva aptaria instituto įkūrimo istoriją, dabartinius ekonominius iššūkius ir galimybes. Diskutuojama apie verslo ir darbuotojų santykių raidą, mokesčių sistemą, startuolių sėkmę bei Lietuvos ekonomikos atsparumą krizėms. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/e-leontjeva-lietuvos-ekonomika-nuejo-neitiketina-kelia/

Tarptautinės kovos su smurtu prieš moteris dienos proga kalbamės su Moterų informacijos centro atstove, sociologe Jurgita Pečiūriene. Kodėl smurtas artimoje aplinkoje išlieka toks paplitęs? Kaip veikia naujasis apsaugos orderis? Kokia pagalba prieinama nukentėjusiems ir kodėl svarbu jos ieškoti? Ekspertė dalinasi įžvalgomis apie smurto mastą Lietuvoje, pagalbos sistemos pokyčius, stereotipų žalą ir prevencijos galimybes. 🆘 Skubios pagalbos tel.: 8 700 555 16 🎬 Bernardinai.lt - kasdieniai pokalbiai ir nekasdienės įžvalgos Daugiau: https://www.bernardinai.lt/moteru-informacijos-centro-bendrasteigeje-j-peciuriene-patirtas-taciau-nusleptas-smurtas-grizta-bumerangu 🏷️ Raktažodžiai: smurtas artimoje aplinkoje, moterų teisės, socialinė pagalba, psichologinė pagalba, smurto prevencija 📑 Epizodo numeris: 242 ⏱️ Trukmė: ~10 min 🗓️ Išleidimo data: 2024-11-25

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas, politologas dr. Egidijus Vareikis kartu su Bernardinai.lt žurnalistu Vytautu Markevičiumi analizuoja naujausias karo Ukrainoje tendencijas. Ekspertas paaiškina, kodėl neverta kalbėti apie karo eskalaciją, bet verčiau apie jo formų kaitą, aptaria Europos gynybos pramonės problemas ir nepakankamą pasirengimą ilgalaikei konfrontacijai su Rusija. Remdamasis istorinėmis paralelėmis, politologas vertina karo baigties scenarijus ir tarptautinės bendruomenės vaidmenį. Pokalbio pabaigoje aptariama G7 šalių pozicija dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo išduoto Izraelio premjero arešto orderio. Trukmė: 9:35 min. Daugiau: [URL]

Naujojoje knygoje „Kunigo širdies dienoraštis“, pasak autoriaus – kunigo, rašytojo Beno Audriaus Martusevičiaus-Beno Lyrio, suguldyti patirčių žiupsniai tarnaujant ligonių sielovadoje ir bažnyčioje, susitikimai ir susidūrimai su įvairiais žmonėmis bei jų gyvenimo istorijos, iššūkiai, dvasinės traumos, skausmai ir laimės blyksniai. Benas Lyris dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako, kad kunigui neretai atsiveriama labiau nei psichologui ar psichiatrui. Skaitytojus ypač turėtų sudominti tekstai baltomis raidėmis juoduose lapuose. Kunigą B. A. Martusevičių-Beną Lyrį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Pasak pašnekovo, kunigo širdis plaka gyvenimu. „Mūsų visuomenėje labai mėgstama žvelgti pro rakto skylutę į kitų žmonių gyvenimus. Šioje knygoje tai tampa gydančiu žvilgsniu – rašau apie kiekvieno mūsų problemas: netektis, skausmą, baimes, sunkumus, apie tuos juodus gyvenimo tarpsnius, kai dažnai klausiama: o kur dabar yra Dievas? Stengiausi iškelti kažką šviesaus, padėti žmogui susivokti. Ši naujausia mano knyga yra tarsi greičiausias ir pigiausias terapeutas, padedantis susitaikyti su savo gyvenimu. Dalis tekstų knygoje parašyta baltai ant juodo lapo – tai ženklas, kad kiekvienoje tamsoje – netekus mylimo žmogaus ar panašiai – visada yra kažkas šviesaus. Visi esame pažeidžiami, trapūs, sunkiai išgyvename stresą. Per dienoraščio puslapius, per sutiktų žmonių istorijas mokau, kaip išgyventi sunkius momentus. Prisimenu, kaip per vienos knygos pristatymą priėjo gydytoja gražiais, ilgais plaukais. Pagyriau jos plaukus, o ji atsakė: „Kunige, čia perukas – man trečios stadijos vėžys, taikoma agresyvi chemoterapija. Žinau, kad man liko nedaug laiko. Gal galite parašyti knygą mano vaikams, kad jie turėtų ką skaityti, kai manęs nebus?“ Atsakiau, kad joks kunigas negali parašyti tokios knygos – tai galite padaryti jūs pati, bendraudama su savo vaikais tiek, kiek turite laiko, apkabindama juos ir rašydama jiems gyvenimo knygą į atmintį. Bendraudamas su skaitytojais, kviečiu žmones ieškoti Dievo ir žmogaus kiekvienoje situacijoje“, – pasakoja kun. B. A. Martusevičius. Jo teigimu, pas kunigą dažnai ateina net tie žmonės, kurie į bažnyčią žiūri rezervuotai. „Šiandien išgyvename sudėtingą laikotarpį – sveikatos sistema, ypač psichikos sveikatos, yra perkrauta, visuomenėje gausu įtampų ir krizių. Jaunas žmogus šiandien įstrigęs vartotojiškume, o vyresnio amžiaus žmonės dažnai lieka nuošaly, nes nespėja su šiandienos technologijomis – internetine komunikacija, dirbtiniu intelektu. Kunigas šiandien yra svarbus ir lengvai pasiekiamas asmuo. Jis galbūt nepataria ir neeksperimentuoja, bet tiesiog išklauso. O žmogui dažnai paprasčiausiai reikia tos kitos ausies“, – tikina kun. B. A. Martusevičius. Jis viliasi, kad ši knyga paskatins ieškoti šviesos pasaulyje, kur daug nevilties ir kur jautiesi nereikalingas. „Šią knygą parašiau visiems slaugytojams, išgyvenantiems perdegimo sindromą, gydytojams, dirbantiems pagal pašaukimą, ligonių sielovadoje tarnaujantiems kunigams, sielovadininkams ir sergantiems žmonėms. Noriu parodyti, kad žmogus nėra paliktas vienas su savo problemomis. Visada šalia yra Dievas ir pasitikėjimas Juo. Jei sugebi prie Jo glaustis, pasitikėti Juo ir mylinčiais žmonėmis, daug ką galima išgyventi“, – teigia knygos autorius. Intriguoja kunigo kvietimas nebijoti sunkių akimirkų, nes tik drąsus gyvena ten, iš kur kiti nori pabėgti. „Šiuo teiginiu kviečiu priimti visą savo gyvenimą tokį, koks jis mums duotas – negalvoti, kad darysiu tik tai, kas man patinka, ar kad esu nepažeidžiamas. Reikia mažais žingsneliais keliauti su Dievu, tuomet galima įveikti ir išspręsti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo beprasmiška ar neįveikiama“, – sako kun. B. A. Martusevičius. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kunigas-b-a-martusevicius-benas-lyris-keliaujant-su-dievu-galima-iveikti-bet-kokius-sunkumus/.

Vakar Rusija surengė vieną didžiausių oro atakų prieš Ukrainą. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė sieksiantis kitais metais užbaigti karą su Rusija diplomatinėmis priemonėmis. Išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Rusijos ir Ukrainos karas turi būti nutrauktas ir kad tai bus JAV prioritetas. Šiuos ir kitus svarbiausius praėjusios savaitės užsienio politikos įvykius komentuoja karybos ekspertas, atsargos majoras Darius Antanaitis. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Rusija surengė vieną didžiausių oro atakų prieš Ukrainą, kurios taikiniu tapo šalies energetikos infrastruktūra. Prezidentas V. Zelenskis pareiškė, kad Rusija per plataus masto ataką visoje Ukrainoje paleido 120 raketų ir 90 dronų. Užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha pavadino šį išpuolį Rusijos tikruoju atsaku Vakarų lyderiams, kurie siekė užmegzti ryšius su prezidentu V. Putinu. Kodėl Rusija taip suaktyvino puolamąsias operacijas? „Sukaupti tokį kiekį šaudmenų, bepiločių orlaivių, raketų nėra vienos ar dviejų dienų, savaitės ar mėnesio klausimas. Todėl susieti šį apšaudymą su Olafo Scholzo skambučiu Putinui yra šiek tiek naivu, nes tokios operacijos planuojamos iš anksto. Iš praeities žinome, kad rusai apšaudydavo Ukrainą tada, kai sukaupdavo pakankamą kiekį šaudmenų. Šį apšaudymą aš daugiau siečiau su pasibaigusiais rinkimais Jungtinėse Valstijose, nes rusams reikia kuo greičiau palaužti Ukrainos valią gintis, kad priimtų jų sąlygas, kol Amerikoje dar nesibaigė valdžios perdavimo procedūros“, – svarsto D. Antanaitis. V. Zelenskis šeštadienį paskelbtame interviu teigė, kad norėtų kitais metais užbaigti karą su Rusija, ir pridūrė, jog sieks tai padaryti diplomatinėmis priemonėmis, kad ukrainiečiai dabar rengiasi derybų procesui, tačiau iš Rusijos tikisi tik ultimatumų. „Kai tu kalbi iš stipriojo pozicijos, negali apsimesti, kad esi silpnas. Tu visą laiką privalai kalbėti iš stipriojo pozicijos. Rusija stokoja žmonių, juos verbuoja iš Šiaurės Korėjos, neturi įrangos, ji keliauja iš Šiaurės Korėjos ir Irano, neturi pinigų, nes skolos ir veikiančios sankcijos daro savo. Todėl Rusija šiek tiek blefuoja. Ar kalbės ultimatumais? Turbūt kalbės ir privalės jais kalbėti. O šnekant apie karo užbaigimą diplomatinėmis priemonėmis – visi karai baigiasi diplomatinėmis priemonėmis, ir, be abejo, Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui reikės atsisėsti ir kalbėti su Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu“, – aiškina karybos ekspertas. „Niekas nesustabdys Putino skambučiais telefonu. Praėjusią naktį surengta ataka – vienas galingiausių smūgių per visą karo laikotarpį – įrodė, kad diplomatija telefonu negali pakeisti faktinės visų Vakarų pagalbos Ukrainai. Ateinančios savaitės bus lemtingos ne tik karo eigai, bet ir mūsų ateičiai“, – parašė Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. „Aš nenorėčiau komentuoti politikų pastebėjimų. Tik noriu pasakyti, kad bet koks karas baigiasi pokalbiais ir susitarimais, diplomatinėmis kalbomis. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis taip pat pasakė, kad nori užbaigti karą diplomatinėmis priemonėmis. Vadinasi, jis privalės kalbėtis su Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu. Tuo pat metu Olafas Scholzas galbūt gavo naudingos informacijos iš Putino. Tai mes matome iš viešų šaltinių. Jis pasakė, kad Rusija nenusiteikusi nuolaidžiauti, o tai reiškia, jog Vakarai privalo toliau remti Ukrainą. Todėl aš manau, kad mes kartais turime išgirsti tai, kas sakoma, o ne tai, ką norime išgirsti. Olafas Scholzas tvirtina, kad Putinas neatsisako savo tolesnių tikslų, kuriuos buvo įvardinęs 2022-aisiais, o tai reiškia, kad Vakarai toliau privalo remti Ukrainą“, – teigia D. Antanaitis. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/d-antanaitis-rusija-ir-toliau-nenusiteikusi-konstruktyvioms-taikos-deryboms-su-ukraina/.

XXXIII eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_e33_s.html Budėkime – melskimės ir laukime Viešpaties Šiandien švenčiame trisdešimt trečiąjį eilinį sekmadienį, Dievo žodis – Evangelija pagal Morkų mums byloja apie apokaliptinius laikus, kurie mūsų laukia. Ypač laukiame antrojo Jėzaus atėjimo. Primename šiandien, kad turime budėti ir melstis, prašyti Dievo malonės, kad sugebėtume stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje, būti Jėzaus malonės tarnais, broliais ir sesėmis. Nereikia bijoti ir būti apimtiems nerimo dėl laukiančių sunkių laikų. Reikia kas dieną egzaminuojamiems ir nuolat vis iš naujo Dievo ištiriamiems mąstyti apie Dievo žodį, maldos gyvenimą, kiekvieną dieną išgyventi su Dievu, nepamirštant, kad mano artimui, broliui ir sesei, taip pat reikalinga Dievo malonė. Visos nuostabios priemonės yra skirtos mūsų drąsai, ryžtui ir iššūkiui – kad išgyventume Dievo malonę, turime kiekvieną dieną numirti ir kiekvieną dieną prisikelti. Numirti nuodėmės svoriui, kryžiaus svoriui, kad prisikeltume per išpažinties malonę – Susitaikinimo sakramentą Dievo draugystėje. Kad galėtume įžengti per talpiuosius amžinojo gyvenimo vartus, reikia nebijoti sukrėtimų. Karai, pandemijos, vienokios ar kitokios šiandienos gyvenimo kliūtys prakalbina mus. Ir pats Dievas tyrinėja mus: ar iš tiesų esame pasiruošę per sunkiausių laikų išbandymus būti su Dievu, ištikimi, mylintys. Kiekvieno mūsų sąžinę ištiria Viešpats – ar esame sąžiningi sau, artimui ir Dievui. Ar kiekvieną kartą per Dievo žodį, sakramentines malones, maldą, artimo meilės gerumo darbą priimame tai, ką Dievas mums šiandien suteikia. Nepaisydamas mūsų gyvenimo negandų, oro sąlygų, nepaisydamas šiandienos mūsų gyvenime esamos situacijos, karų ir potvynių, Dievas pasiruošęs būti mūsų pusėje, bet laukia ir iš mūsų atsakymo. Ar mes esame su Dievu ir ištariame „Taip“, ar nutolstame nuo Dievo, numojame ranka, abejingai žvelgiame į gyvenimą ir laukiame, kada pats Dievas mus prakalbins, patys nesiekdami būti Dievo malonėje. Viešpats nuolat į mus kreipiasi, prie mūsų prieina, ir nors kartais mums atrodo, kad nejaučiame Dievo veikimo, bet per įvairias mūsų gyvenimo situacijas ir negandas Viešpats lieka nuolat kartu su mumis. „Iš tiesų sakau jums, – sako Dievo žodis Evangelijoje pagal Morkų, – nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei sūnus, tik Tėvas“ (Mk 13, 30–32). Turime nebijoti būti užklupti Dievo – Jis, kaip šeimininkas, grįžtantis į savo tėviškę, nori rasti mus budinčius, todėl drąsiai išpažindami kasdienybėje Dievo malones, išlikime budrūs – budėkime, melskime tų malonių ir mokėkime dėkoti už visa gerą, ką Dievas duoda, net ir sunkiausią išmėginimų kryžių, kad sutvirtinti ir sustiprinti išliktume Dievo draugystėje. Amen. Diakonas br. Saulius Bernardas Belickas OFM yra Mažesniųjų brolių ordino vienuolis, Kauno Šv. Jurgio pranciškonų vienuolyno namų vikaras. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-budekime-melskimes-ir-laukime-viespaties/

Ketvirtadienio vakarą prie Seimo vyko protesto akcija „Dešimt minučių tylos“, kuria siekta išreikšti pasipiktinimą rinkimus laimėjusios Lietuvos socialdemokratų partijos sprendimu pasirašyti koalicinę sutartį su antisemitiniais pareiškimais Seimo nario priesaiką sulaužiusio Remigijaus Žemaitaičio partija „Nemuno aušra“. Į akciją susirinko keli tūkstančiai šalies gyventojų. Vienas iš renginio „Dešimt minučių tylos“ organizatorių, Mykolo Romerio universiteto profesorius Justinas Žilinskas pabrėžė, kad dabartinė situacija reikalauja veiksmo. „Prasmė labai paprasta – tiesiog mes matėme, kad situacija yra tokia, jog reikia veiksmo. Matėme, jog yra pasiruošusių susirinkti ir pasipiktinusių žmonių, kad yra formuojama tokia koalicija. Matėme, kad yra žmonių, kurie, ar balsavo, ar nebalsavo už socialdemokratus, buvo iš esmės apgauti, nes buvo duodami skirtingi pažadai. Tiesiog keli bičiuliai nusprendėme padaryti šį renginį. O kodėl žmonės atėjo? Vadinasi rezonavo, jų širdyse kilo tie patys klausimai, ir jie atėjo. Mes jiems nepaprastai dėkingi. Mes pritrenkti“, – teigė jis. Visuomenininkas, organizacijos „Blue Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas sutiktas renginyje dienraščiui „Bernardinai.lt“ tikino bijantis, kad naujoji valdžia gali nukrypti į šoną nuo paramos Ukrainai klausimo. „Tai, ką aš matau, kelia nerimą kalbant apie įvykius Lietuvoje ir ne tik. Noriu pabrėžti, kad mes negalime pamiršti Ukrainos, negalime nueiti į šoną ir perdėlioti akcentų. Mes privalome palaikyti Ukrainą. Aš kasdien ties tuo dirbu, ir gana tiesiogiai. Ir kai vyksta tokie dalykai, kyla rizika, kad mes pasimesime, o to negali būti. Tai gali būti net gyvybės ir mirties reikalas, tad geriau dabar tuo užsiimti. Politinė situacija yra sudėtinga, neslėpkime – esu sunerimęs“, – sakė jis. Tiriamosios žurnalistikos centro „Siena“ žurnalistė Miglė Krancevičiūtė tikino į protesto akciją atėjusi dėl to, nes nenori, kad tarptautinėje arenoje būtų trypiama Lietuvos reputacija. „Atėjau pasisakyti už tai, kad tarptautinėje arenoje nebūtų trypiama Lietuvos reputacija. Manau, prasta reputacija neturi tapti įrankiu patekti į valdžią. Turi būti išlaikyti tam tikri moralės principai. Man nepatinka, kad yra niekinama Konstitucija“, – sakė ji. Dainininkas Justinas Lapatinskas dienraščiui „Bernardinai.lt“ minėjo proteste dalyvaujantis, nes nesutinka su naujosios valdžios sprendimais. „Manau, reikia parodyti valdžiai, kad ją stebime – aš su jais nesutinku. Labai džiugu, kad yra žmonių, kurie irgi nesutinka. Galbūt negalime nieko pakeisti, bet užtenka daryti klaidas, ir pats metas dirbti Lietuvos labui“, – sakė jis. Pakalbinta aktorė Vitalija Mockevičiūtė tikino į akciją atėjusi, nes nepalaiko suformuotos koalicijos. „Aš čia todėl, nes nepalaikau suformuotos koalicijos – tiesiog jaučiu didelę gėdą. Jaučiu ir pavojų, kai koalicija formuojama su žmogumi, pažeidusiu Konstituciją. Viskas labai komiškai atrodo – pati jo priesaika“, – nuomonę išsakė V. Mockevičiūtė. Protesto akcijoje dalyvavęs visuomenininkas Arkadijus Vonokuras pabrėžė, kad socialdemokratai, sudarę koaliciją su „Nemuno aušra“, diskreditavo patys save. „Negaliu imti ir nutilti, kai matau, kad socialdemokratija diskreditavo pati save. Susieti save su neapykantą kaip įrankį naudojančia partija tam, kad pasiektum valdžią, ir kad beveik 200 tūkstančių žmonių už tą neapykantą balsuoja, – tokia koalicija prieštarauja socialdemokratų prigimčiai. Atėjęs čia noriu parodyti, kad su tuo nesutinku“, – nuomonę išsakė A. Vinokuras. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/desimt-minuciu-tylos-greta-seimo-vyko-protestas-del-nemuno-ausros-jungimosi-prie-valdanciuju/.

Šį savaitgalį aukštosios mados dizaineris, teatro kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius pristato 2025-ųjų pavasario–vasaros kolekciją. Jis žada tautiečiams, pasiilgusiems grožio ir elegancijos, parodyti daug daugiau, nei pamatė Paryžius. Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ mados kūrėjas pabrėžia, kad kol kas mes tik mokomės pasitelkę madą pristatyti Lietuvą pasauliui. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Paklaustas, ar jaučiasi esantis Lietuvos vizitinė kortelė, dalyvaudamas pasauliniuose aukštosios mados renginiuose, J. Statkevičius tikina: „Tiesiog myliu savo darbą ir jį sąžiningai dirbu jau 36-erius metus. Net nežinau, esu ta vizitinė kortelė, ar ne. Čia žmonėms spręsti. Bet pagal tai, kiek žmonių pamatė mano kolekciją Paryžiuje – o tai yra keli milijonai ir dar spausdintinė medžiaga, – manau, vis dėlto tai didžiulis dalykas ir savotiška diplomatinė misija. Net keista, kad mada gali taip toli nueiti, taip reklamuoti mūsų šalį ir suteikti jai galimybę atskleisti savo veidą, kaip aš sakau – saulei ir pasauliui.“ Kaip aukštoji mada apskritai keičia Lietuvos žmonių požiūrį į madą? Ir ar veikia jų aprangą? „Aš negaliu tiesiai atsakyti. Nes jeigu pasakyčiau, tikrai gaučiau Nobelio premiją, – svarsto mados kūrėjas. – Manau, mada yra normalios europinės šalies kultūrinė terpė, o kiekviena normali europinė šalis turi turėti ir savo madą, ir savo teatrą, ir savo muziką, ir t. t. Esu vienas varžtelis dideliame katile, tame kokteilyje, kuris priklauso valstybei, siekiančiai turėti visas kultūrines gaires. Mada yra tarptautinė kalba, kurią supranta daugybė žmonių. Galbūt kai kuriems atrodo, kad tai paviršius, kad mada – tai nieko svarbaus... Bet iš tikrųjų pasakysiu labai paprastą dalyką: mes nė vienas nesėdime nei darbe, nei lauke nuogi. Aišku, yra paprasčiausia apranga, siuvimo meistrystė, gatavi drabužiai, ir yra aukštoji mada, otkutiūras. Bet viskas susiję, viskas sueina į vieną dalyką. Būna, žmogus sako: „Oi, aš negaliu, čia man brangu...“ Suprantate – ne brangumas esmė. Esmė yra būtent mados kultūra. Kai žmogus gali pasižiūrėti, pasisemti estetikos, skonio.“ J. Statkevičiaus teigimu, mūsų visuomenėje yra vadovų, kurie nelabai susivokia mados situacijoje. „Jūs žinote mūsų puikią pasaulinio lygio dainininkę Asmik Grigorian, kuri dainuoja daug metų. Kai pasaulis ją pripažino, staiga visi krito prieš ją ant kelių ir puolė garbinti. Aš pažįstu Asmik – kokia ji buvo, tokia ir liko. Žmogus kaip dainavo, taip ir dainuoja. Lygiai taip pat ir aš. Kaip kūriau madas Paryžiuje ar Lietuvoje, taip tebekuriu – aš nepasikeičiau. Esu lygiai toks pats. Bet ta valdininkų nuomonė, kad maždaug tegul kapstosi, nesvarbu... Jie nesupranta vieno dalyko – kad stengiuosi vystyti mados kalbos misiją visam pasauliui. Dar daug žmonių nežino, kur ta Lietuva, kas yra jos sostinė, kokia kalba mes kalbame, ar mes esame Europos Sąjungoje. Ir manau, mums reikia plėsti ir dauginti žinias apie Lietuvą per madą. Gaila, kad valdininkai mažai apie tai galvoja. Jiems atrodo, kad čia tik gražios mergaitės pavaikšto, ir jokio darbo čia nėra. Bet palaipsniui toks požiūris keisis, ir dėl to aš darau labai daug“, – aiškina J. Statkevičius. „Aš nestokoju dėmesio. Aš labai populiarus. Mane pažįsta ir turguje, ir kitur. Tiesiog negaliu ramiai praeiti gatve. Tapau savo populiarumo auka. Esmė – ne dėmesys, esmė – nesirūpinimas ne manimi, o valstybe. Aš neprašau dėmesio, aš nieko neprašau. Tiesiog noriu paaiškinti vieną dalyką – kad per madą galima atskleisti Lietuvos veidą visam pasauliui dar ryškiau ir gražiau. Pramuštas tarptautinis kelias – aš jį pramušiau Paryžiuje, Čikagoje. Ir tai nėra lengva. Tai labai sudėtinga ir nemažai kainuoja“, – teigia aukštosios mados kūrėjas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/j-statkevicius-per-mada-galima-atskleisti-lietuvos-veida-visam-pasauliui-dar-ryskiau-ir-graziau/.

Jau beveik trejus metus Ukrainoje reziduojantis arkivyskupas, Šventojo Sosto nuncijus Kyjive Visvaldas Kulbokas, be įvairiapusės įvairių šalių pagalbos kovojančiai Ukrainai, pabrėžia paprasčiausios moralinės pagalbos svarbą. Arkivyskupas sako, kad sunku įsivaizduoti, ką išgyvena ukrainiečiai netekę kare savo artimųjų, žuvusių, sužeistų, kalėjimuose uždarytų kaip karo belaisviai, ar prievarta išvežtų į Rusiją vaikų. Arkivyskupą V. Kulboką kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Apibūdindamas beveik trejus metus tebesitęsiantį Rusijos karą prieš Ukrainą, arkivyskupas teigia: „Karas yra nepaprastai intensyvus. Kartais net neturime laiko mąstyti – realybė yra labai arši. Pavyzdžiui, neseniai turėjau suplanuotą susitikimą su viena ambasadore. Dėl miesto apšaudymo ji negalėjo atvykti laiku. Kai atvyko, pasakė, kad naktį nemiegojo, nes gyvenant aukštai teko kelis kartus leistis į slėptuvę. Dabartinė realybė kupina nuovargio, nekalbant apie belaisvius, vaikus, kurie išvežti į Rusiją, ar okupuotas teritorijas, žuvusiuosius ar sužeistuosius. Realybė tiesiog žiauri.“ Kokias pastangas deda Šventasis Sostas, kad šis karas greičiau baigtųsi, ir kokią pagalbą teikia nukentėjusiesiems? „Karo pabaiga yra visos Ukrainos svajonė, – sako arkivyskupas. – Šventasis Sostas kartu su kitais tarptautiniais partneriais – JAV, Kinija ir kitomis šalimis – nuolat ieško sprendimų. Tačiau per beveik trejus metus nemačiau nė vienos konkrečios iniciatyvos, kuri būtų raktas į karo pabaigą. Todėl susitelkiame į humanitarinę pagalbą. Mūsų nunciatūra perdavė Vatikanui apie 5000 vardų – tai įvairių kategorijų žmonės: kunigai, pastoriai, medikai, moterys, nepilnamečiai vaikai, sunkiai sergantieji. Nors rezultatai nėra dideli, bet pastangos nuolatinės. Per 2024 metų Velykas popiežius Šv. Petro aikštėje paragino apsikeisti visais belaisviais. Šis moralinis palaikymas prisidėjo prie keliolikos žmonių išlaisvinimo. Ypač sudėtingas darbas susijęs su vaikais – trūksta tikslios informacijos apie jų buvimo vietą Rusijos regionuose. Kartais dėl vieno ar dviejų vaikų derybos trunka mėnesius. Taip pat teikiame dvasinę ir moralinę pagalbą belaisvių šeimų nariams, kurie išgyvena sunkų laikotarpį.“ Pasak arkivyskupo V. Kulboko, Lietuvos pagalba Ukrainoje vertinama labai teigiamai. „Kadangi esu kilęs iš Lietuvos, dažnai girdžiu padėkas, pabrėžiama, kad Lietuva supranta Ukrainos istoriją ir nuoširdžiai palaiko. Šių padėkų yra be galo daug. Apie tai galima rašyti knygą“, – teigia arkivyskupas V. Kulbokas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/arkivyskupas-v-kulbokas-ukrainai-reikia-ne-tik-karines-pagalbos-bet-ir-moralines-dvasines-paramos/.

Amerika išsirinko naująjį prezidentą – respublikoną Donaldą Trumpą. Kokių pokyčių galima tikėtis JAV vidaus ir užsienio politikoje? Amsterdame, Nyderlanduose, įvykdytas beprecedentis antisemitinis išpuolis. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įstatymą dėl svarbaus gynybos pakto su Šiaurės Korėja ratifikavimo. Saudo Arabijoje rengiamas aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame daugiausia dėmesio bus skiriama kariniam konfliktui Artimuosiuose Rytuose. Šiuos ir kitus svarbiausius užsienio politikos klausimus dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Pasibaigė ilgai laukti JAV prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo respublikonų kandidatas D. Trumpas. Kodėl toks didelis pasaulio dėmesys Amerikai ir jos prezidentui, kodėl minėti rinkimai prikaustė viso pasaulio dėmesį? „Atsakymas būtų gana paprastas: Jungtinės Amerikos Valstijos šiuo metu yra galingiausia pasaulio valstybė, kuri turi interesų visame pasaulyje. Jos vidiniai procesai ir užsienio sprendimai, sprendimai dėl prekybos, gynybos klausimų paliečia iš esmės visas kitas pasaulio šalis ir verčia jas vienaip ar kitaip reaguoti, pradedant Kinija, baigiant mažiausiomis Karibų jūros valstybėmis. Todėl nėra ko stebėtis, nes tai yra valstybė, turinti didžiulį poveikį, ir akivaizdu, kad keičiantis Jungtinių Valstijų vadovams, jų pasaulio suvokimui, esant prioritetų pokyčiams, dėliojant užsienio ir vidaus politikos prioritetus, atitinkamai paveikiamos beveik visos kitos pasaulio valstybės, pradedant jų saugumu, baigiant prekyba ir netgi kultūriniais klausimais“, – aiškina prof. G. Česnakas. Nors Jungtinės Valstijos yra svarbiausios Ukrainos sąjungininkės nuo Rusijos visapusiškos invazijos pradžios 2022-ųjų vasarį, D. Trumpas yra ne kartą pagrasinęs nutraukti paramą Kyjivui. Europos Sąjunga po Trumpo pergalės žada nepajudinamą paramą Ukrainai. Tai šeštadienį Kyjive pareiškė ES užsienio politikos įgaliotinis Josepas Borrellis. Galima sakyti, laukia įtemptas ir sudėtingas diplomatinis laikotarpis sprendžiant beveik trejus metus vykstančio karo galimą pabaigą. „Ta karo pabaiga turi galimybę būti sprendžiama, – teigia politologas. – Tačiau ar ji bus tokia, kokios nori Ukraina, kokia būtume suinteresuoti ir mes Lietuvoje, yra ganėtinai abejotina, nes karą galima užbaigti labai greitai, kai, sakykime, nusprendžiama, kad silpnesnė valstybė, besiginanti, šiuo atveju Ukraina, turi atiduoti viską ir negauti nieko mainais. Tokius karus galima labai greitai užbaigti ir nutraukus paramą. Tačiau akivaizdu, kad Ukraina bandys gauti kuo daugiau naudos iš sudėtingos situacijos, kurioje ji yra. Manau, kad karo pabaigos klausimas nėra vienareikšmis, nes po potencialios karo pabaigos potenciali pakartotinė agresija prieš Ukrainą niekur nedings.“ Prof. G. Česnakas pabrėžia – iškyla daug kitų klausimų, pradedant Ukrainos atstatymu ir, pavyzdžiui, tuo, kaip bus prižiūrima demilitarizuota zona ties kontakto linija. Čia atitinkamai reikės priimti daug sprendimų, reikės Europos sprendimų – tiek dėl finansavimo ir ekonominės pagalbos Ukrainai teikimo, tiek dėl Europos Sąjungos perspektyvos išlaikymo, tiek dėl demilitarizuotos zonos užtikrinimo. Praėjusį ketvirtadienį Amsterdame, Nyderlanduose, įvykdytas beprecedentis antisemitinis išpuolis, kai buvo smurtaujama prieš futbolo sirgalius iš Izraelio. „Tai siaubingas antisemitinis išpuolis. Mes jo netoleruosime. Vykdytojus patrauksime baudžiamojon atsakomybėn, ir man labai gėda, kad tai galėjo nutikti Nyderlanduose 2024 metais“, – žurnalistams Budapešte vykusio Europos Sąjungos vadovų susitikimo kuluaruose sakė Nyderlandų premjeras Dickas Schoofas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/g-cesnakas-antisemitinis-ispuolis-amsterdame-yra-nesekmingos-liberalios-imigracijos-rezultatas/.

Pasaulio visuomenės dėmesio centre toliau išlieka JAV prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo respublikonas Donaldas Trumpas, tema. Valstybių vadovai kuria santykių su būsima naująja JAV administracija scenarijus, politologai toliau ieško Demokratų partijos kandidatės Kamalos Harris pralaimėjimo priežasčių. Buvęs JAV Baltųjų rūmų darbuotojas, verslo konsultantas Arūnas Pemkus atkreipia dėmesį, kad D. Trumpas ne tik laimėjo prezidento rinkimus, bet ir kartu užsitikrino Kongreso palaikymą. Ką tai reiškia? A. Pemkų kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Kalbėdamas apie JAV prezidento rinkimų rezultatus A. Pemkus sako, kad jie jo nenustebino – D. Trumpo persvara buvo didesnė, nei prognozuota. „Ypač svarbu tai, kad per šiuos rinkimus respublikonai atsiėmė Senato rūmus. Prognozuojama, kad Senate dirbs 54 respublikonai ir 46 demokratai. Tai geras ženklas Trumpui, o prognozės rodo, kad respublikonai turėtų išlaikyti ar net padidinti persvarą Atstovų rūmuose. Tai svarbu, nes prezidentas, nors ir yra vykdomosios valdžios vadovas, be Kongreso palaikymo susidurtų su rimtomis problemomis – biudžeto, įstatymų leidybos ir kitais klausimais. Dabar, kai respublikonai kontroliuoja abejus rūmus, prezidentui bent dvejus metus bus kur kas paprasčiau dirbti“, – tikina A. Pemkus. Paprašytas išvardyti klaidas, padarytas demokratų šioje rinkimų kampanijoje, jis sutiko, kad buvo klaida keisti kandidatą į prezidentus kampanijos pabaigoje: „Be abejo, keičiant kandidatą likus vos 2,5–3 mėnesiams iki rinkimų, buvo galima tikėtis didelių sunkumų. Vis dėlto Kamala Harris, perėmusi kandidato poziciją iš Joe Bideno, sugebėjo surinkti daug lėšų iš rėmėjų ir išlyginti populiarumo rodiklius su Trumpu. Tuo metu, kai Bidenas pasitraukė, jo populiarumas jau buvo gerokai smukęs. Nors statistika rodo, kad ekonomika turėtų klestėti, dauguma amerikiečių mano, jog kainos per pastaruosius trejus–ketverius metus smarkiai išaugo ir skaudžiai veikia jų finansus. Jie balsuoja pagal savo piniginės storį. Harris neturėjo nei gero paaiškinimo, nei ilgalaikio plano, kaip spręsti ekonomikos ir integracijos klausimus. Dar viena opi problema – nelegalios imigracijos klausimas ir su tuo susijusios problemos. Tai ne tik nelegalūs imigrantai, perkelti į įvairius miestelius (gyventojai nežinojo, kaip su jais sugyventi), bet ir padidėjęs narkotikų srautas į JAV, taip pat išaugęs nusikalstamumas kai kuriuose miestuose. Kai tokios problemos iškyla ir nėra sprendžiamos, amerikiečiai mano, kad valdžia neveiksminga ir ją reikia keisti.“ Toliau A. Pemkus pasakoja apie JAV rinkimų sistemos ypatumus. JAV yra federalinė valstybė, susidedanti iš 50 valstijų. Kiekviena valstija yra panaši į atskirą valstybę – panašiai kaip Europos Sąjungoje. Kiekviena valstija turi savo balsavimo sistemą, nors šiandien ji yra gana suvienodinta. Kiekviena valstija turi po du senatorius ir, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus, atitinkamą atstovų skaičių Atstovų rūmuose. Rinkikų skaičius atspindi šią sistemą. Kiekviena valstija balsuoja kaip atskiras vienetas. Daugumą laimėjusi partija įgyja teisę turėti savo rinkikus. Šiuos rinkikus parenka partijos vadovybė toje valstijoje, jie yra lojalūs ir pasirašo sutikimus balsuoti už atstovaujamą kandidatą. Kiekvienoje valstijoje yra atitinkamai tiek demokratų, tiek respublikonų rinkikų. Jei valstija, pavyzdžiui, Pensilvanija, pasisako už D. Trumpą, visi devyniolika tos valstijos rinkikų balsuoja už jį. Beveik visose valstijose galioja daugumos principas. Gruodžio viduryje rinkikai susirenka kiekvienos valstijos sostinėje, o valstijos gubernatorius patvirtina balsavimus. Balsai keliauja į Vašingtoną, ir ten sausio pradžioje Senato pirmininkas ar pirmininkė oficialiai konstatuoja išrinktą prezidentą. Sausio pirmąją savaitę vyksta galutinis formalus patvirtinimas, o sausio 21-ąją – inauguracija. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/buves-baltuju-rumu-tarnautojas-d-trumpas-prabilo-ir-apie-amerikos-visuomenes-susipriesinimo-gydyma/.

Šiandien pagrindinė pasaulio žinia susijusi su pasibaigusiais JAV prezidento rinkimais, kuriuos ryškia persvara laimėjo respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas. Pasaulio žiniasklaida mirga nuo pranešimų, komentarų, įvairių šalių vadovų ir atstovų sveikinimų. Politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala svarsto, kiek šis rinkėjų sprendimas gali prisidėti prie Amerikos visuomenės konsolidavimo, priešpriešos mažinimo. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Situacija yra gana aiški, – tvirtina L. Kojala. – Donaldas Trumpas jau paskelbė savo pergalę. Žinoma, vien tai savaime nepatvirtina jo pergalės rinkimuose. Tačiau matome, kad ir kai kurie didieji televizijos kanalai jau konstatuoja, jog tikimybė, kad Trumpas laimės, iš esmės yra šimtas procentų. Net ir toliau skaičiuojant rezultatus, net ir esant tam tikriems neaiškumams, Donaldo Trumpo pozicijos yra labai tvirtos, ir jo galimybės laimėti nebekelia abejonių.“ Politologas, vertindamas Demokratų partijos padarytas klaidas rinkiminės agitacijos metu, mini, kad neabejotinai demokratai ieškos priežasčių, kodėl patyrė tokią nesėkmę. „Panašu, kad tai gana įtikinama nesėkmė ta prasme, kad skirtumai yra gana apčiuopiami, o demokratų pasirodymas tikrai kuklesnis, nei jie prognozavo. Viena iš aplinkybių, be abejo, bus svarstymas, ar Joe Bidenas ne per vėlai pasitraukė iš rinkiminės kovos. Kai jis nusprendė tai padaryti likus vos keliems mėnesiams iki prezidento rinkimų, paliko mažesnę galimybę prisistatyti naujam kandidatui. Kils klausimų ir dėl to, ar reikėjo automatiškai pasirinkti viceprezidentę Kamalą Harris, nes Demokratų partija turi ir kitų populiarių politikų, tokių kaip Kalifornijos gubernatorius Gavinas Newsomas, kurie buvo pastumti į šalį. Nors pati viceprezidentė Harris nebuvo populiari visuomenėje ir jos ankstesnė prezidentinė kampanija buvo labai nesėkminga, partija nusprendė, kad ji vienintelė gali varžytis su Trumpu. Kaip matome iš šiandienos rezultatų, tai nepasiteisino“, – aiškina L. Kojala. Kai kurie politologai sako, kad jiems užkliuvo demokratų gana šiurkštokai rinkiminės agitacijos metu peršami vertybiniai dalykai, o D. Trumpas tuo tarpu daugiau kalbėjo apie ekonominius ir gyvenimo gerovės klausimus. Politologo teigimu, demokratai bandė mobilizuoti dalį elektorato, kuriam itin aktualūs tokie klausimai kaip abortų politika, taip pat tuos, kurie manė, kad vienintelis būdas išsaugoti demokratiją yra išrinkti demokratus ir išvengti dar vienos D. Trumpo kadencijos. Šiandienos rezultatai, pasak L. Kojalos, rodo, kad tai nebuvo tinkama strategija. Buvo padaryta klaidų, bet iš dalies tai suprantama, nes demokratams kalbėti apie ekonomiką buvo sudėtingiau. „Nepasitenkinimas šalies ekonomine situacija yra nepasitenkinimas dabartine valdžia. Kamala Harris yra viceprezidentė ir eis šias pareigas iki sausio 20-osios, todėl jai tenka atsakomybė už Joe Bideno administracijos sprendimus. Turbūt būtent todėl viena iš problemų, su kuria susidūrė Kamala Harris rinkiminės kampanijos metu, buvo tai, kad ji negalėdavo konkrečiai atsakyti į kai kuriuos klausimus. Viena vertus, ji nenorėjo kritikuoti Joe Bideno kaip savo bendražygio, su kuriuo dirbo daugiau nei trejus metus. Kita vertus, ji turėjo rasti būdą parodyti, kuo skirtųsi nuo prezidento Bideno, jei taptų šalies vadove, ir kuo jos sprendimai pasitarnautų amerikiečiams. Iš atsakymų ir dabartinio rezultato matome, kad to padaryti jai nepavyko“, – svarsto L. Kojala. Pastaruoju metu daug kalbėta apie didelį visuomenės susipriešinimą, kad Amerika niekada nebuvo taip susiskaldžiusi. Ar dabar tas didelis balsų atotrūkis tarp kandidatų pasitarnaus visuomenės susitaikymui? Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-kojala-d-trumpo-pergale-tiketina-paskatins-amerikiecius-sumazinti-priespriesa-ir-susiskaldyma/.

Iki kardinolų skyrimo konsistorijos gruodžio 7-ąją liko lygiai mėnuo. Dešimtąjį kartą popiežius Pranciškus papildys kardinolų kolegiją naujais nariais, tarp kurių bus ir Romoje tarnaujantis dvasininkas iš Lietuvos Rolandas Makrickas. Su arkivyskupo R. Makricko įvesdinimu į kardinolų kolegiją joje bus precedento neturintis skaičius kardinolų iš Lietuvos – net trys. To nėra buvę per visą Lietuvos istoriją. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kuris pagal skyrimą yra vyriausias iš trijų Lietuvos kardinolų, dar 2001 m. paskirtas šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, R. Makricko skyrimą kardinolu pavadino dovana Bažnyčiai ir Lietuvai. Arkivyskupą R. Makricką kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Kas dvidešimt penkerius metus Bažnyčia skelbia jubiliejinius metus ir kviečia žmones apmąstyti praeinantį laiką. Kaip tikintieji, gyvenantys savo darbų sūkuryje, turime jį vertinti, ypač atkreipdami dėmesį į dvasinių dalykų prasmę ir susitaikinimą, – svarsto arkivysk. R. Makrickas. – Artėjantys jubiliejiniai metai Bažnyčiai bus proga pažvelgti į sudėtingą laikotarpį ir apmąstyti, kaip mes, tikintieji, galime šiuos metus įprasminti ne vien politiniu ar socialiniu, bet ir dvasiniu požiūriu. Manau, kad Bažnyčiai šie jubiliejiniai metai bus tarsi naujo gryno oro įkvėpimas. Tai bus metas sustoti, praeiti pro Šventąsias duris – tiesiogiai ar dvasiškai – ir suvokti, kad kiekviena diena ateina iš Dievo rankų.“ Artėjančių jubiliejinių 2025-ųjų Bažnyčios metų šūkis yra „Viltis“. Šis žodis labiausiai siejasi su jaunimu, kuris, be jokios abejonės, užplūs Romą. Kaip Bažnyčia galėtų dar labiau įtraukti jaunimą ir padaryti tikėjimą aktualesnį jų gyvenime? „Viltis iš tiesų labai siejasi su jaunimu ir žmonėmis, kurie pradeda kurti savo gyvenimą, turi planų ir svajonių, kaip jį įprasminti. Tačiau krikščioniškame tikėjime viltis visų pirma reiškia turėti pagrindą, į kurį remiasi kiekvieno žmogaus gyvenimas, kad jis būtų tvirtas ir išliekantis net sunkumų bei negandų laikais. Man viltis, kuri yra vienas iš jubiliejinių metų šūkio žodžių, reiškia turėti tikrą pagrindą – Dievą, iš kurio ateina visas gėris. Bažnytinėje tradicijoje viltis yra inkaras, padedantis kovoti už tiesą ir įveikti sunkumus. Viltis reiškia būti tvirtam, saugoti tikras vertybes ir su jomis keliauti, kaip sako jubiliejinis šūkis „Vilties piligrimai“. Gyvenimas yra kelionė, ėjimas ne į nežinomybę, bet Viešpaties link“, – tikina arkivysk. R. Makrickas. Svarstydamas, kokį vaidmenį Bažnyčia turėtų ir galėtų atlikti skatindama tarpreliginį dialogą, spręsdama socialinės nelygybės problemas bei kitus šiandienos klausimus – migracijos, taikos, globalizacijos, arkivysk. R. Makrickas teigia, kad Bažnyčia turi plačias veiklos galimybes, nes yra tarptautinių organizacijų narė: „Šventasis Sostas yra pripažintas didžiųjų tarptautinių organizacijų, palaikome dvišalius santykius ir turime savo atstovybes. Tai vienas iš instrumentų, kuriais Bažnyčia gali pasauliniu mastu skelbti evangelinius principus, kurie kartu yra ir bendražmogiški: jautrumas socialinėms negandoms, migracijos problemoms, įvairių rūšių neteisingumui, ypač konfliktų ir karų metu. Bažnyčios balsas remiasi tikėjimo principais, nes ji negali naudoti jėgos ar spaudimo. Per švelniąją diplomatiją ir Evangelijos žodžius Bažnyčia kreipiasi į visų tautų sąžinę ir ieško bendrojo gėrio visiems žmonėms.“ Ką arkivyskupui asmeniškai reiškia tapti kardinolu? „Šis titulas yra tikrai labai įpareigojantis. Visų pirma jaučiu padėką Šventajam Tėvui už šį paskyrimą ir dėkoju žmonėms, kurie padėjo ateiti iki šios dienos. Taip pat jaučiu didelę atsakomybę, nes titulas yra ne vien pripažinimo ženklas, bet ir visų pirma didelė atsakomybė už dabartinę ir ateities Bažnyčią“, – sako arkivysk. R. Makrickas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/arkivyskupas-r-makrickas-popiezius-kviecia-buti-kardinolais-ne-pagal-titula-bet-pagal-tarnyste/.

JAV prezidento rinkimai – sunkiai nuspėjami. Įvairios apklausos byloja apie labai panašius rezultatus, todėl sunku prognozuoti, kuris kandidatas – Kamala Harris ar Donaldas Trumpas – juos laimės. Rinkimų rezultatai gali būti aiškūs jau kitą dieną arba po kelių savaičių – tai lems tai, kaip seksis juos skaičiuoti. Jungtinėse Valstijose vykstančius prezidento rinkimus – kokie galimi pokyčiai šalies strateginėje politikoje ir koks bendras politinis šalies fonas – aptaria politologai: Kauno technologijos universiteto docentas Ainius Lašas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas Egidijus Vareikis. Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Kai kalbama apie naująjį Amerikos prezidentą, ypač akcentuojami galimi pokyčiai šalies strateginėje politikoje. Vieni nerimauja dėl galimų permainų, kiti ramina, kad Amerikos strateginė kryptis nesikeis, nesvarbu, kas būtų išrinktas – K. Harris ar D. Trumpas. Ar po prezidento rinkimų kis Amerikos strateginė kryptis, ar ji išliks tokia, kokia buvo iki šiol? Politologo E. Vareikio teigimu, kai kalbame apie strateginės krypties pokyčius, dažniausiai galvojame apie tai, ar JAV toliau vykdys mūsų saugumo lūkesčius. „Matau daug tekstų ir pasisakymų, kuriuose keliamas klausimas: ar amerikiečiai ir toliau mus gins? – kelia klausimą E. Vareikis. – Visų pirma turime aiškiai suprasti – amerikiečiai renka prezidentą ne mums ar Ukrainai, o sau. Amerika nėra iš anksto įpareigota mus ginti ir saugoti. Ji tokį įsipareigojimą prisiima tik tada, kai mato, kad tai atitinka jos misiją.“ Mes, europiečiai, anot politologo, dažnai elgiamės prieštaringai: viena ranka Ameriką kritikuojame, teigiame, kad galime gyventi be jos, kalbame apie strateginę autonomiją, o tada stebimės, kodėl Amerika neskuba ginti Ukrainos ar mūsų. „Prieštaravimų šaknys glūdi ne Amerikoje, o mūsų pačių pozicijoje – mes nesistengiame suprasti Amerikos, bet norime, kad ji suprastų mus“, – įsitikinęs E. Vareikis. „Šiuo metu kai kurios žiniasklaidos priemonės prisimena pokario metus po Antrojo pasaulinio karo, kai galiojo Trumano doktrina, nukreipta ne tik į karinės, bet ir ideologinės Sovietų Sąjungos ekspansijos visuose kontinentuose sulaikymą. Toje doktrinoje buvo svarbūs du aspektai: Amerika turi būti ne tik stipresnė už Sovietų Sąjungą, bet ir ta šalis, kurios prestižas neginčijamas, kuria visi pasitiki. Šiandien antrasis aspektas ypač aktualus, nes pasaulio pasitikėjimas Amerika nėra toks stiprus. Prisiminkime prezidento Kennedy žodžius – užuot klausę, ką Amerika mums duos, turėtume klausti, ką mes galime duoti Amerikai. Jei norime, kad Amerika nekeistų savo strateginės krypties, turime jai padėti ir parodyti, kad esame kartu tose srityse, kur susikerta Amerikos interesai pasaulyje“, – aiškina politologas. Šiandien, jo žodžiais, Europos Sąjunga ir JAV nesutaria daugeliu klausimų: amerikiečiai ragina laikytis griežtesnės politikos Kinijos atžvilgiu, o Europa nori su ja bendradarbiauti; amerikiečiai skatina griežtą poziciją Irano atžvilgiu, o Europa ieško ekonominio bendradarbiavimo galimybių. „Mūsų santykių sėkmė priklausys ne tik nuo būsimos JAV administracijos, bet ir nuo mūsų pačių – kiek mes norime, kad Amerika išliktų ta šerdimi, kuria pasitikima. Nes būtent Amerika yra ta šalis, kuri gali sulaikyti Kiniją ir išlaikyti pasaulyje tvarką bei strateginę kryptį“, – tvirtina E. Vareikis. Politologas A. Lašas, apibūdindamas bendrą politinį foną Jungtinėse Valstijose, kuriose vyksta naujo šalies vadovo rinkimai, nuogąstauja: „Manau, padėtis yra įtempta kaip niekada. Žmonės iš abiejų pusių atrodo labai susirūpinę. Lūkesčiai tam tikra prasme yra apokaliptiniai. Vieni tikisi staigios migracijos bangos ar kitų dramatiškų įvykių, kiti bijo, kad jų oponentai laimės ir įves tam tikrą diktatūrą, susidės su Rusija ir panašiai. Apskritai spalvos atrodo tokios tamsios ir nerimo tiek daug, kad niekada anksčiau nieko panašaus nesu matęs.“ Visi kalba, kad Amerikos prezidento rinkimai vyksta esant neregėtam visuomenės susiskaldymui. Komentuodamas tokio susipriešinimo ištakas, politologas A. Lašas mano, kad žmones suskaldė ne vienas dalykas, o apskritai – politinė retorika ir politinis susipriešinimas. „Tai buvo tam tikra kelionė, kurią dabar matome pasiekiančią įtemptą kulminaciją. Anksčiau, dar aštuntajame, devintajame dešimtmetyje ar ankstyvajame dešimtajame dešimtmetyje, Jungtinėse Valstijose partijos nuolatos bendraudavo, derindavo pozicijas, sugebėdavo surasti kompromisų. O dabar susipriešinimas toks stiprus, kad partijos bijo pasirodyti silpnos ar pataikaujančios kitai pusei. Todėl susitarti tampa labai sunku. Žinoma, nemažą reikšmę turi ir asmenybės, kaip antai pats Donaldas Trumpas ir jo komanda, kurie nesišalina dramatiškos retorikos. O įvykiai Kapitolijuje 2021-ųjų sausio 6-ąją dar labiau šią įtampą sustiprino ir supriešino“, – teigia A. Lašas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/jav-prezidento-rinkimai-kokie-galimi-pokyciai-salies-strategineje-politikoje-komentuoja-politologai/.

XXXI eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_e31_s.html Seserys ir broliai Kristuje, sveikinu jus visus! Šiandien švenčiame trisdešimt pirmąjį eilinį sekmadienį, ir Dievas mūsų klausia apie prioritetus – kas svarbiausia kiekvieno iš mūsų gyvenime? Šis klausimas nėra naujas. Ir fariziejai klausia Jėzaus Jo nuomonės, kuris įsakymas, iš žydams žinomų daugiau negu 600 įsakymų, yra svarbiausias. Savo kasdienybėje, savo kultūroje, kurioje gyvename, dar vadinamoje skubos kultūroje, verčiamės per galvas, bandome nuveikti daugybę darbų, turime daugybę prioritetų. Bet ar sustojame ties tuo, kas yra svarbiausia? Jėzus į užduotą klausimą atsako, kad svarbiausias dalykas yra mylėti Dievą visa savo esybe – protu, siela, visomis pastangomis. Tai nėra nauja žydams, nes šis įsakymas yra Senajame Testamente – Toroje – Pakartotojo įstatymo knygoje. Tačiau Jėzus priduria, kad Dievo meilė yra neįsivaizduojama be artimo meilės. Jeigu mes sakome, kad mylime Dievą, tačiau nesiimame jokių veiksmų tą meilę išreikšti, tai ši meilė nėra tikra. Lygiai taip, kaip kitoje Evangelijos vietoje yra sakoma, kad tas, kuris nerodo meilės savo artimui, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nėra matęs. Jėzus, sujungdamas šiuos du įsakymus, mus moko, kad meilė nėra vien tiktai abstraktus žodis – meilė yra tikra, kuomet ji reiškiasi konkrečiais veiksmais. Tad ir kiekvienas iš mūsų esame kviečiami šia meile dalintis. Jeigu atsiesime artimo meilę nuo meilės Dievui, ši meilė taip pat bus netikra, nes ji atsidurs pavojuje suprasti ją labai savanaudiškai, savitiksliai – ji bus egoistinė. Kitaip sakant, dažniausiai be meilės Dievui mes negalime tinkamai parodyti ir meilės artimui, nes visuomet ją rodysime tiktai tiek, kiek ji bus mums naudinga. Mes visą laiką trokšime tą meilę rodyti tiktai tiems, kurie mums taip pat atsilygina meile, geru. O Dievas moko mus mylėti tobulai – moko mylėti visus, nepaisant jų elgesio. Ir šią meilę Jis parodė savo konkrečiu pavyzdžiu – Žodžiu, išėjusiu iš Jo lūpų, tapusių kūnu, Jėzumi Kristumi, kuris šią meilę ant kryžiaus atidavė už kiekvieną iš mūsų. Už visus, kurie buvome to neverti ir nenusipelnę jokiais gerais darbais, o priešingai – paskendę nuodėmėje. Tad ir Didysis įsakymas, kurį cituoja Jėzus, sujungdamas meilę Dievui ir meilę artimui, kiekvienam sutiktajam, mus kviečia gyventi tikra meile, ne išgalvota, ne „nukabinta“ iš Dangaus, ne egoistine, bet atsiduodančia, kurios pavyzdį rodo pats Jėzus Kristus. Tad klauskime šiandien savęs: kas mano gyvenime yra svarbiausia? Ar tarp daugybės prioritetų užduočių, tikslų asmeniniame gyvenime, šeimoje, profesinėje srityje – ar tarp šių prioritetų pirmoji vieta yra skiriama Dievui? Ar mes įgyvendiname tą gerai žinomą posakį, kad, jeigu Dievas mūsų gyvenimuose yra pirmoje vietoje, tai visa kita mūsų gyvenimuose susidėlioja į savas reikiamas vietas? Gyvenkime tuo įsakymu, kurio mus moko Jėzus. Gali nuskambėti keistai – kaip galime gyventi įsakyta meile? Tačiau abejonė kyla iš mūsų sužeistumo. Be Dievo malonės, be mūsų bendrystės su Juo mūsų meilė bus savanaudiška ir egoistiška. Tad semkimės tos meilės iš bendrystės su Dievu ir dalinkimės ja savo gyvenimuose su kiekvienu sutiktuoju. Amen. Kun. Deividas Stankevičius kunigystės šventimus Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo rankų uždėjimu priėmė 2024 m. balandžio 20 d., jis yra Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos vikaras. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-didziojo-meiles-isakymo-zenklas-kristus-ant-kryziaus/

Gilioje senovėje žmonės lapkričio mėnesį vadino vėlių mėnesiu. Baltų gentys tikėjo, kad žmogui mirus nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri niekur toli neiškeliauja: lanko gyvuosius ir su jais bendrauja. O dažniausiai vėlės tai daro tamsų, niūrų ir šaltą rudenį. Vėlinės dar žinomos kaip Ilgės. Tai senoviškas Vėlinių pavadinimas, kuriame telpa ilgesys ir mirties nuojauta. Apie mūsų santykį, ryšį su išėjusiaisiais mintimis dalijasi etnologas, profesorius Libertas Klimka. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Vėlinės buvo viena svarbiausių metų švenčių. Jos glaudžiai susijusios su žemdirbių tradicijomis – vėlyvą rudenį, nuėmus derlių nuo laukų, buvo tikima, kad protėviai savo patarimais ir buvimu šalia padėjo jį užauginti. Todėl jiems reikia padėkoti. Ši padėka įgavo rudeninių sambūrių šventės išraišką, kuri vėliau natūraliai transformavosi į Vėlines, kai su Lietuvos krikštu atėjo krikščionybė. Šventės buvo labai panašios savo esme, tad beliko tik formaliai jas suderinti. Kartu su krikštu vienuoliai benediktinai į Lietuvą atnešė Vėlinių tradiciją, ir ji mūsų krašte buvo lengvai priimta, nes rudeniniai sambūriai tam jau buvo paruošę dirvą“, – pasakoja etnologas. Prof. L. Klimkos teigimu, lietuvių tauta pradėjo dairytis į platųjį pasaulį ir viską, ką pamatė, adaptuoti savo kraštui. Deja, taip prarandame originalumą, savo tradicijas ir papročius. Šiuolaikiniai papročiai neturi tos gelmės, kurią turėjo mūsų tūkstantmečiais puoselėtos tradicijos, glaudžiai susijusios su mūsų gamta. Ryškiausias pokytis, anot etnologo – prarastas tradicinis kraštovaizdis. „Anksčiau važiuodamas pro kaimą matydavai medžių guotą ir žinodavai – ten kapinaitės, kur pavėsyje ilsisi kartų kartos. Dabar to nebeliko – seniūnijų pastangomis medžiai iškirsti. Paradoksalu, bet tai daroma dėl užsienyje dirbančių artimųjų nepasitenkinimo: esą lapai krinta ant kapų, ir niekas jų nenurenka. Iškirsti medžiai atveria kapus saulės spinduliams, todėl pasodintos gėlės nyksta, jas reikia nuolat laistyti. Tada kapai dengiami sunkiai uždirbtais pinigais įsigytu granitu. Tai naujovės, kurios tarsi rodo rūpinimąsi artimaisiais, bet iš tiesų prasilenkia su tradicijų esme“, – sako prof. L. Klimka. Ką simbolizuoja žvakės, gėlės ir kiti Vėlinių atributai? „Žvakučių deginimas ant mirusiųjų kapų yra palyginti nesena tradicija. Archeologų tyrimais nustatyta, kad 1880-aisiais Akmenos bažnytkaimyje kunigas pirmą kartą šalia bažnytėlės supylė simbolinį kapą, prismaigstė žvakučių ir paprašė parapijiečių jas nunešti ant artimųjų kapų, kad vėlėms būtų nušviestas kelias sugrįžti namo, – pasakoja etnologas. – Šis paprotys greitai paplito, nors žvakės dega neilgai. Tai primena senuosius lietuvių papročius, susijusius su ugnimi – laužų deginimą, senus kryžius. Kai kuriuose Dzūkijos kaimuose iki šiol deginami išvirtę mediniai kryžiai. Prisiminkime, kad Lietuvoje du kartus buvo paplitęs mirusiųjų deginimo paprotys: tūkstantis metų prieš Kristaus gimimą ir nuo V amžiaus iki krikščionybės įvedimo. Net ir laidojant nesudegintus mirusiuosius būdavo kuriamas simbolinis židinys ar apeiginė laužavietė prie kapinyno. Tikėta, kad ugnis padeda sielai palikti kūną, apsivalyti nuo visko, kas negatyvaus prilipę per gyvenimą, ir švariai pakilti į dangų.“ Prof. L. Klimkos tvirtinimu, prisiminti mirusiuosius yra labai svarbu – taip perduodame šeimos tradicijas iš kartos į kartą. Tačiau tai nebūtina daryti formaliai: „Gėlė yra pagarbos ženklas, bet paversti kapą gėlių darželiu ar užlieti jį žvakių jūra yra keista. Svarbiausia – simbolis. Mane visada keistai nuteikia parduotuvėse reklamuojamos ilgai degančios žvakės – parą, dvi ar net savaitę. Pagarba ir meilė mirusiajam turi degti širdyje, o ne žvakės liepsnoje. Svarbiausia – prisiminti mirusiųjų gerus patarimus, vadovautis praėjusių kartų išmintimi. O lenktyniauti su kaimynais, kas daugiau žvakučių uždegs – tai tiesiog nesuprasta Vėlinių papročio esmė.“ Daugiau: www.bernardinai.lt

Šiomis dienomis dažniau nei įprastai susimąstome apie gyvenimo prasmę, nueitą ilgesnę ar trumpesnę jo atkarpą, ateitį. Prisimename išgyventas netektis: artimuosius, draugus, pažįstamus. Susitikimas, nors ir mintimis, su išėjusiaisiais mus skatina taip pat prisiminti šalia esančiuosius, o rūpindamiesi kitais mes taip pat rūpinamės savimi. Tokiomis mintimis su mumis dalijasi kunigas Benas Audrius Martusevičius-Benas Lyris. „Būdamas kunigu dažnai sulaukiu klausimo, kaip išgyventi artimo žmogaus netektį. Norėtųsi turėti knygą, kurią atsivertęs galėčiau nurodyti konkretų puslapį su visais atsakymais. Tačiau dažnai gyvenimas neprimena knygos – jis yra gyvas ir nenuspėjamas. Kiekvienas žmogus, būdamas nepakartojamas, vienintelis, turintis savo temperamentą ir įvairiausius pomėgius, yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Būtent dėl šio unikalumo nėra vieno universalaus atsakymo, kaip išgyventi netektį. Tikinčiam žmogui pagrindinė paguoda ateina per Velykų šviesą – mylimus žmones atiduodame į Dievo rankas. Jie buvo mūsų gyvenimo istorijos dalis, patys svarbiausi, ir mes jų nenumetame į užmarštį, patikime Tam, kuriame yra mūsų ateitis“, – sako kun. B. A. Martusevičius. Pasak jo, prisikėlęs Kristus, pasirodydamas mokiniams pro užrakintas duris ir tardamas „Ramybė jums“, parodo mums visų mūsų mylimųjų ateitį – garbingą, prikeltą, negendantį, spindintį kūną. Ši ateitis, kurios patys negalime sukurti, pripildo mus vilties – dovanos, kurią mums suteikė Dievas. „Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis svarbu prisiminti, kad visas mūsų gyvenimas yra piligrimystė, kuri nesibaigia kapo duobe, – pabrėžia kun. B. A. Martusevičius. – Ji tęsiasi Velykų ryto šviesoje. Dažnai pradedame stipriau mylėti ir vertinti žmones jau jų netekę. Kodėl? Nes gyvename iliuzijoje, kad visada turėsime dar vieną dieną – dar vieną progą pasakyti, ką jaučiame, dar vieną progą apkabinti. Šiomis dienomis, kai pagerbiame išėjusiuosius, norėčiau pakviesti atsigręžti į tuos, kurie tebėra šalia. Mūsų dėmesio ir meilės reikia gyviesiems. Svarbiausia gyvenimo pašventinimo vieta yra dabartis. Nepalikime neparodytos meilės kitam pirmadieniui ar atostogoms. Esame riboti, ir vienintelė tikrai mums priklausanti diena yra ši. Didžiausias stebuklas – kad galime girdėti, matyti, liesti, dalintis kasdienybe su artimaisiais čia ir dabar. Ne tada, kai nebeliks problemų, bet šiandien. Ši kasdienybė yra svarbiausia vieta sutikti kitą žmogų jį mylint, o per jį – ir patį Dievą, nes ten, kur yra meilė, ten visada yra ir Dievas.“ Daugiau: www.bernardinai.lt

Rusija pradėjo karą, kurio pati negali užbaigti be pagalbos iš užsienio – taip karybos ekspertas, atsargos majoras Darius Antanaitis komentuoja vakarykštę NATO žinią, kad Šiaurės Korėja (KLDR) nusiuntė savo karių į Ukrainą remti Rusijos karines pajėgas. Šis precedento neturintis Pchenjano žingsnis dar labiau komplikuoja ir taip įtemptą geopolitinę padėtį regione. NATO vertinimu, toks KLDR sprendimas ne tik pažeidžia tarptautinę teisę, bet ir demonstruoja stiprėjantį autoritarinių režimų bendradarbiavimą. D. Antanaitį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Aljanso teigimu, kai kurie Šiaurės Korėjos kariai jau dislokuoti Rusijos Kursko pasienio srityje, kur Maskva bando atremti Ukrainos puolimą. Kas privertė Rusiją griebtis šios pagalbos? „Gali būti dvi priežastys, – teigia karybos ekspertas. – Pirmoji tėra dezinformacinė priežastis, nes vykdant informacines operacijas kartais naudojamas vadinamasis pajėgų demonstravimas. Taip parodomos galimybės, jeigu priešininkas nevykdo tavo valios. Tos galimybės paprastai demonstruojamos palei sienas. Lietuva ne vieną ir ne du kartus buvo patyrusi tokį pajėgų demonstravimą prie sienos su Baltarusija bei Rusija. Antra priežastis – panašu, kad ukrainiečiai iš tikrųjų labai skaudžiai smogė rusams, įžengdami į Kursko teritoriją, nes rusai neturi operacinio rezervo, kad galėtų perkelti jį iš Ukrainos į Kurską. Rusams reikia naujų pajėgumų. Viešumoje minimas tūkstančio Šiaurės Korėjos karių skaičius yra per menkas tam, kad jie galėtų atlikti veiksmingą operaciją Kursko regione. Be to, kariai susidurs su valdymo ir vadovavimo problemomis, nebent puikiai kalba rusiškai ir baigė rusų mokyklą.“ Tačiau bet kokiu atveju, D. Antanaičio nuomone, tūkstantis šiaurės korėjiečių yra per menkas skaičius, ir per menkas jų kovinis rengimas. Svarbiausia, anot jo – tai geras ženklas, kad rusams dega laikas, nes jiems žūtbūt reikia užimti keturias sritis ir paskelbti, jog karas baigtas, kad jie pasiekė savo operacinius ir strateginius tikslus. Jie negali dalį savo pajėgumų iš Ukrainos perkelti į Kurską. „Viską apibendrindamas drįsčiau teigti, kad tūkstantis, netgi du ar trys tūkstančiai Šiaurės Korėjos karių didesnio proveržio padaryti negalėtų, nes, anot Ukrainos šaltinių, rusai kasdien fronte praranda daugiau kaip tūkstantį karių“, – sako ekspertas. NATO generalinis sekretorius Markas Rutte pareiškė, kad šis Rusijos žingsnis yra prezidento Vladimiro Putino desperacijos ženklas. Ar yra ir kitų ženklų, bylojančių tai? Tas pats NATO generalinis sekretorius teigia, kad Kremlius nebegali tęsti invazijos be užsienio paramos. „Rusija prieš plataus masto karą prieš Ukrainą teigė, kad yra ekonomiškai ir technologiškai galinga valstybė, tačiau prispirta sankcijų sužlugdė bet kokią savo ekonomiką. Ji ritasi žemyn, ir tai mes galime suprasti iš technologinės pažangos. Rusija taip pat tvirtino, kad turi aibę technikos, tačiau ši technika praktiškai visa sudegė Ukrainos stepėse. Būtent dėl to rusai ir perka įvairią techniką ne tik iš Irano ir Šiaurės Korėjos, bet ir iš Jungtinių Arabų Emyratų. Be to, rusai sakė, kad turi aibę žmogiškųjų resursų. Tačiau dabar matome, kad tų resursų nebėra. Jie yra ištaškyti. Todėl rusams reikia kažkokios pagalbos iš išorės“, – aiškina karybos ekspertas ir priduria, kad Rusija pradėjo karą, kurio pati negali užbaigti. Ji nebuvo pasirengusi karui, nesitikėjo, kad Ukraina priešinsis, ir nemanė, kad normalus ir civilizuotas pasaulis tokiu mastu padės Ukrainai išlikti iki šios akimirkos. „Manau, visų pirma reikia išlaikyti šaltą protą ir išsiaiškinti, kur ir kaip bus panaudoti Šiaurės Korėjos kariai, nes tai gali būti tiesiog rusų dezinformacija. Gali būti, kad Šiaurės Korėjos kariai dalyvauja mokymuose Rusijos teritorijoje, o mes provokuojame klaidingus žingsnius. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/d-antanaitis-rusija-pradejo-kara-kurio-pati-negali-uzbaigti-be-pagalbos-is-uzsienio/.

Vladimiras Putinas negavo to, ko tikėjosi iš BRICS. JAV, Jungtinė Karalystė, kitos šalys reikalauja, kad Iranas neaštrintų konflikto. JAV, Pietų Korėjos ir Japonijos patarėjai nacionalinio saugumo klausimais reiškia didelį susirūpinimą dėl Šiaurės Korėjos karių dislokavimo Rusijoje. Sakartvelo gyventojai pergalę atidavė partijai „Sakartvelo svajonė“. Šiuos ir kitus svarbiausius praėjusios savaitės tarptautinius įvykius žurnalistui Vytautui Markevičiui komentuoja politologas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas. Praėjusią savaitę dėmesį prikaustė BRICS grupės aukščiausiojo lygio susitikimas. „Susitikime įvyko tikrai nemažai įdomių dalykų. Čia galima išskirti laimėjimus ir pralaimėjimus, kuriuos patyrė Rusija, ir, be abejo, Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus vizitą, kuris sukėlė įvairius jausmus ir kalbas Vakaruose, – vardija politologas. – Kalbant apie patį susitikimą, dera pasakyti, kad Vladimiras Putinas pasiekė tam tikrą pergalę, parodydamas, jog net 36 pasaulio valstybių vadovai ar įgalioti asmenys atvyko į Kazanę. Tai rodo, kad jis nėra visiškai izoliuotas ir ta izoliacija veikiausiai suprantama tik kaip Vakarų izoliacija, bet ne viso pasaulio. Tai leidžia Putinui skelbti tam tikrą pergalę, dar kartą pabrėžti, kad jis iš esmės kovoja su Vakarais, ir susitikimo metu akcentuoti, jog bando suburti, įtikinti BRICS valstybes taip pat prisijungti prie kovos su Vakarų dominavimu.“ Pasak prof. G. Česnako, nėra gera žinia ir lyderių vizitai, susitikimai, apsikabinimai ir Jungtinių Tautų vadovų susitikimai, apsikabinimai su Putinu: „Tai verčia kelti klausimus apie tarptautinės teisės laikymąsi, apie pagarbą jai. Akivaizdu, kad mes turime labai stiprią tarptautinės teisės eroziją.“ Aišku, politologo teigimu, pasaulis keičiasi, ir Vakarų normos jau tikrai nebėra dominuojančios. „Kitos valstybės mato galimybes sukurti savo normas ir vertinti atskirai Rusijos elgesį. Tačiau Vladimirui Putinui, nors buvo siūlomas ir ekonominis bendradarbiavimas, atskiros valiutos kūrimas, atskirų atsiskaitymo formų kūrimas, nelabai pavyko įtikinti atvykusius kolegas. Tai jam būtų leidę apeiti arba palengvinti Vakarų sankcijas ir palaikyti Rusijos ekonomiką, kuri susiduria su iššūkiais. Ką pademonstravo atvykę valstybių atstovai? Ogi tai, kad šalys nėra nusiteikusios kovoti su Vakarais. Jos yra gana pragmatiškos, žiūri, ką joms gali pasiūlyti BRICS formatas ir prekyba su Jungtinėmis Valstijomis, Europos Sąjunga bei kitomis valstybėmis. Taigi suburti tokią koaliciją Vladimirui Putinui nepavyko. Čia jis patyrė tam tikrą nusivylimą, nebuvo pasiekta realių sprendimų, stiprinančių Rusijos pozicijas. Aišku, Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus António Guterreso vizitas sukėlė tikrai nemažai kalbų, bet savo kalboje ponas Guterresas pabrėžė būtent Jungtinių Tautų taisyklių laikymąsi ir teritorinio integralumo, Jungtinių Tautų Chartijos svarbą. Tai turėjo nepatikti Vladimirui Putinui. Galima kritikuoti, kad Guterresas nuvyko į susitikimą, bet, iš kitos pusės, jo išsakytos pozicijos nėra visiškai prorusiškos. Mes turime suprasti ir tai, kad Jungtinių Tautų generalinis sekretorius nėra niekaip įsipareigojęs Vakarų sistemai ar Vakarų vertybėms. Jis turi atstovauti visoms valstybėms, visoms organizacijoms. Taigi to negalima vertinti vienareikšmiškai. Tačiau kalbant apie tarptautinę teisę, kai apkabinami nusikaltėliai, kurie Europoje pradėjo didžiausią karą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, – tai tikrai kelia susirūpinimą“, – komentuoja prof. G. Česnakas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/prof-g-cesnakas-brics-susitikimas-atskleide-didele-tarptautines-teises-erozija/.

XXX eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_e30_s.html Praregėti – pamatyti kelią į Dangaus karalystę Evangelija pagal Morkų kaip visuomet taupiai ir dokumentiškai pasakoja apie dar vieną Jėzaus stebuklą. Pakeliui Jeruzalės link, Jėzus apsilanko Jeriche ir palikdamas miestą išgydo neregį. Evangelija pagal Matą taip pat kalba apie šį įvykį, bet mini du neregius, pakelėje šaukiančius Jėzų tais pačiais žodžiais. Turbūt jau nesužinosime, kuris pasakojimas tikslesnis, ir tai nėra svarbiausia. Abiejų pasakojimų esmė – stebuklas, perkeičiantis žmogaus gyvenimą. Būti aklam ir staiga praregėti – tolygu pradėti naują gyvenimą. Jėzaus stebuklų prasmė – dovanoti naują gyvenimą tiems, kas jo stokoja, kurių dabartinis gyvenimas beviltiškai sugriuvęs. Gydydamas tikėjimu, Jėzus dovanoja ne tik kūniškąjį gyvenimą regimajame pasaulyje, bet ir atveria vartus į gyvenimą savo karalystės tikrovėje. Ši Evangelijos ištrauka įdomi tuo, kaip įvyksta Jėzaus ir neregio susitikimas, būtent pastarojo laikysena. Šis šaukia: „Dovydo sūnau, pasigailėk!“ Juk iš Dovydo giminės turėjo kilti mesijas. Vadinasi aklasis žinojo ar bent nujautė, kad Jėzus ne tik pranašas ir stebukladarys, bet tikrasis gelbėtojas, žadėtasis mesijas. O dar svarbiau, kad jis pirmiausia šaukiasi pasigailėjimo. Tai labai pamokoma laikysena mums, prašantiems Viešpaties pagalbos. Pirmiausia kaip tas neregys turime suprasti savo beviltišką menkumą ir pripažinti, kad tik Dievas iš savo gailestingumo malonės mus gydo. Be nusižeminimo nėra gailestingumo. Šis neregys tartum mūsų laikams siunčia santykio su Viešpaties gailestingumu pamoką: tik giliausiame mūsų nusižeminime Dievas gailestingai išklauso ir dovanoja mums naują gyvenimą. Kaip ir visuomet, šį stebuklą lydi įprasti Jėzaus žodžiai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Priimdami šią tiesą, turėtume būti apdairūs. Jėzus nekalba apie išsigelbėjimą savo pastangomis, tikint, kad viską galiu pats, tereikia tik savimi pasitikėti. Kaip moko šiuolaikiniai pozityvaus mąstymo apologetai ir sėkmės treneriai, tereikia vizualizuoti savo norą ir siekiamybę – ir ji išsipildys. Žinoma, placebas šiek tiek gydo, bet ne visą žmogų, ne jo gyvenimą. Jėzaus žodžių prasmė kita – svarbu, kuo mes tikime. Jei Jericho neregys tikėtų tik savimi, vargu ar šauktųsi Jėzaus. Veikiau toliau leistų dienas prie miesto vartų savo negalioje. Jo gyvenimą perkeičia tikėjimas tuo, kad Jėzus yra vienintelis gelbėtojas. Ir tai yra visų stebuklų sąlyga. Tokia Jėzaus stebuklo pasekmė – dvasinis atsivertimas, troškimas būti šalia gelbėtojo ir sekti paskui jį. Todėl neregys ir numeta savo senąjį apsiaustą ir nuseka keliu paskui Jėzų. Ir mes savo dvasinio gyvenimo pakelėse šaukime: „Jėzau, kad praregėčiau!“ Paulius Juška yra dailininkas, Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės bendruomenės narys. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-praregeti-pamatyti-kelia-i-dangaus-karalyste/

Laiko kaitaliojimui mes turime ruoštis. Taip į dienraščio „Bernardinai.lt“ klausimą, ką reikėtų žmonėms žinoti apie perėjimą į žiemos laiką, atsako žinomas gydytojas, psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna. Jis priduria, kad piktintis, jog keičiamas laikas, yra neatsakinga savo atžvilgiu. Laikas iš vasaros į žiemos keičiamas šį sekmadienį, spalio 27-osios rytą. Kai laikrodžių rodyklės rodys ketvirtą valandą ryto, tuo metu turėsime jas pasukti viena valanda atgal – iki trečios valandos. Šiandien maža pasaulio gyventojų dalis naudoja laikrodžių persukimo sistemą, nes beveik visos Azijos ir Afrikos šalys joje nedalyvauja. Kitos šią sistemą panaikino arba planuoja panaikinti. Europos Sąjunga 2021-aisiais nusprendė nutraukti privalomą laiko keitimą, leisdama kiekvienai valstybei narei savarankiškai pasirinkti, ar visam laikui įvesti vasaros, ar žiemos laiką. Laiko kaitaliojimo įtaką žmogui žurnalistui Vytautui Markevičiui komentuoja gydytojas psichiatras-psichoterapeutas R. Alekna. Nors politikai ir ekonomistai teigia, kad sezoninis laiko keitimas padeda taupyti energetinius išteklius, medikai pastebi nevienareikšmę tokios praktikos įtaką žmonių sveikatai. Kokį poveikį jai daro laiko keitimas? „Prisijungiu prie medikų, kurie teigia, kad laiko keitimo negalime vertinti vienareikšmiškai. Žmogaus, kaip ir gamtos, gyvenimas yra glaudžiai susijęs su tam tikru ritmu. Kai ilgą laiką gulamės ir keliamės tuo pačiu metu, tai tampa labai svarbu sveikatai. Dienos režimo struktūra yra ypač reikšminga psichinei sveikatai. Žinoma, kai išsibalansuoja psichinė sveikata, chroniškas stresas paveikia ir fizinę būklę. Psichiatrijoje, stabilizuojant žmogaus būseną, vienas svarbiausių dalykų yra pastovi struktūra, tam tikras ritmas. Bet koks įprastas ritmas padeda žmogui nusiraminti. Kai nusiramini ir jautiesi saugesnis, poilsis tampa kokybiškesnis. Žmonės paprastai skundžiasi miego sutrikimais, kai būna pervargę, o chaotiškas dienos režimas išvargina. Tuomet, kai nervų sistema perdegusi, tampa sunkiau užmigti, miegas būna paviršutiniškesnis. Žmonėms, turintiems psichologinių sunkumų ar psichinės sveikatos sutrikimų, mes ypač akcentuojame miego kokybę ir pastovų režimą. Nors laiko keitimas viena valanda gali atrodyti nereikšmingas, nemažai asmenų, ypač dirbančių ir turinčių tam tikrus charakterio bruožus – perfekcionistų, mėgstančių kontroliuoti – į tai reaguoja jautriau nei stabilesnės asmenybės, kurios sąmoningai prisitaiko prie pokyčių“, – aiškina psichiatras-psichoterapeutas R. Alekna. Pasak jo, skaudžiausiai laiko kaitaliojimas paveikia vaikus, nes jų asmenybė dar nėra visiškai susiformavusi. Taip pat vyresnio amžiaus žmones dėl sumažėjusių gebėjimų adaptuotis. Tiesa, vyresniems žmonėms, kurie nedirba, laiko pasikeitimas gali būti mažiau jaučiamas. Šeimos, kuriose yra vaikų, lankančių darželį ar mokyklą, dažniausiai patiria didesnį stresą. Specialisto teigimu, norint sumažinti neigiamą laiko keitimo poveikį, rekomenduojama dvi valandas iki miego vengti telefonų, kompiuterių ir televizorių. Vietoj to – pasivaikščioti, ramiai pasiruošti nakčiai. Tuomet užmigti būna lengviau. Svarbu ne ruoštis likus dienai ar dviem iki laiko keitimo, bet šiek tiek anksčiau pradėti keisti miego režimą. Toks pasiruošimas padeda greičiau adaptuotis. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/psichiatras-psichoterapeutas-r-alekna-laiko-kaitaliojimui-mes-turime-ruostis/.

MO muziejuje neseniai atidaryta paroda „Iš vidaus“, kurioje iki šiol nematytu rakursu nagrinėjamas menotyros ir psichologijos santykis. Kuratorių komanda, sudaryta iš profesionalių menininkų bei psichologų, kviečia žiūrovus į sąmoningą susitikimą su meno kūriniais, kurie, pasak jų, padeda tyrinėti žmogaus vidų. MO muziejaus vadovės Mildos Ivanauskienės pastebėjimu, vieni žiūrovai iš šios parodos išeina tarsi nušvitę, kiti – braukdami ašarą. M. Ivanauskienę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Labai intriguojantis vienas iš MO muziejaus parodos tikslų – savęs pažinimo kelionė. Kaip ji vyksta? „Šią parodą sudarė kuratorės, atstovaujančios labai skirtingoms sritims: psichoterapeutė Brigita Kaleckaitė, menotyrininkė, psichologė, dailės terapeutė Aldona Dapkutė ir menotyrininkė Deima Žuklytė-Kasperaitienė. Be to, dirbo mūsų kolegė Kamilė Jagėlienė. Komanda turėjo skirtingas patirtis, ir kuratorės tą kelionę dėliojo pasiremdamos Carlo Gustavo Jungo ir Alaino de Bottono kūryba. Jungdamos šiųdviejų mąstytojų idėjas, jos sukonstravo savotišką herojaus kelionę, kupiną iššūkių, išbandymų ir kitų dalykų“, – pasakoja MO muziejaus vadovė. Pasak jos, stebint, kokias emocijas iš parodos išsineša čia apsilankę žmonės, teko matyti ir susijaudinusių žmonių, kurie ir ašarą nubraukia. „Juntama tokia vyraujanti emocija – nuskaidrėjimo ir vilties jausmas. Mes tuo labai džiaugiamės, nes norime palydėti lankytoją su viltimi ir šviesa“, – teigia ji. Tačiau emocijų, kaip žinome, būna įvairių – ir teigiamų, ir neigiamų. Kūriniai vieniems gali teikti teigiamas emocijas, kitiems – neigiamas. M. Ivanauskienė iš dalies sutinka su tokiu teiginiu, iš dalies – ne: „Pakritikuosiu teiginį, kad yra teigiamos ir neigiamos emocijos. Psichoterapeutai ragina nesuteikti svorio, kad čia gera, o čia bloga, čia – teigiamos, čia – neigiamos emocijos. Pavyzdžiui, tokios emocijos kaip baimė, liūdesys, nerimas yra labai svarbi informacija žmogui, ir paroda skatina atrasti distanciją su tuo, kokia emocija ateina, kaip aš ją išgyvenu ir kaip sąmoningai iš tikrųjų apsisprendžiu. Kalbant apie psichikos sveikatą, tai nėra nesibaigianti laimės būsena. Psichikos sveikata yra gebėjimas atrasti pusiausvyrą, gebėjimas pamatyti grožį, gebėjimas išgyventi prasmę, nepaisant to, kad gyvenimas neišvengiamai yra pilnas didelių iššūkių.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/mo-muziejaus-vadove-m-ivanauskiene-si-paroda-leidzia-isgyventi-emocijas-kurios-galbut-gludi-uzgniauztos/.

Ukraina nesulaukė leidimo toliašaude ginkluote atakuoti strateginius objektus Rusijos gilumoje. Šiaurės Korėja siunčia savo karius padėti Rusijos kariuomenei kovoti su ukrainiečiais. Moldovos rinkėjai sprendžia, kas taps naujuoju šalies prezidentu ir ar Moldova pasirinks Europos Sąjungos kryptį. Šiuos ir kitus svarbiausius praėjusios savaitės įvykius žurnalistui Vytautui Markevičiui komentuoja politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala. Praėjusį penktadienį Vokietijoje susitiko JAV prezidentas Joe Bidenas ir Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos lyderiai. Jie išreiškė savo pasiryžimą toliau remti Ukrainą ir pasmerkė Rusijos tęsiamą agresijos karą. Tačiau Ukraina nesulaukė leidimo toliašaude ginkluote atakuoti strateginius objektus Rusijos gilumoje. Kodėl ir kokios šio draudimo pasekmės Ukrainai? „Matome, kad ir toliau šis klausimas yra pakibęs ore. Viena vertus, nesakoma griežtai „ne“, tarsi vyksta svarstymai, nors tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė, atrodo, būtų linkusios, kad bent jau jų ginkluotė galėtų būti naudojama be didesnių suvaržymų. Tačiau Jungtinėse Valstijose dar nėra pasiektas sutarimas šiuo klausimu, ir, matyt, sprendimas nebus priimtas mažų mažiausiai iki lapkričio pradžioje vyksiančių Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų. Tuomet viskas priklausys jau nuo prezidento rinkimų baigties ir tolesnių Jungtinių Valstijų užsienio politikos gairių. Pagrindinė priežastis, kodėl iki šiol šis sprendimas nebuvo priimtas – baiminimasis, kad tai gali paskatinti dar didesnę eskalaciją ir sukelti Rusijos reakciją“, – teigia L. Kojala. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ne kartą yra pareiškęs, kad Šiaurės Korėja siunčia savo piliečius padėti Rusijos kariuomenei kovoti su ukrainiečiais. Pietų Korėjos nacionalinė žvalgybos tarnyba penktadienį paskelbė išsamias palydovines nuotraukas, kuriose, anot jos, matyti pirmasis dislokavimas, kad Šiaurės Korėja iš viso gali pasiųsti apie 12 tūkst. karių. Ką reikštų šis Šiaurės Korėjos įsitraukimas į Rusijos karą prieš Ukrainą? „Jeigu tai būtų patvirtinta kaip faktas, tai gerokai išplėstų šio karo geografiją, – aiškina politologas. – Šiaurės Korėja jau dabar yra viena iš svarbiausių, jeigu ne pati svarbiausia, partnerė, apginkluojanti Rusiją, leidžianti jai naudoti amuniciją, kuri drastiškai sunkina Ukrainos situaciją. Mes žinome, kad Kinija siunčia dvigubos paskirties prekes ir taip pat padeda Rusijai vykdyti karinę agresiją prieš Ukrainą. Tačiau karių siuntimas, be abejo, pakeistų dabartinę dinamiką į dar blogesnę pusę ir kartu parodytų, kad Rusija yra pažeidžiama ir silpna. Ji dabar yra priklausoma nuo kitų šalių siunčiamos amunicijos. 12 tūkst. karių – jeigu šis skaičius būtų patvirtintas, nėra lemtingas faktorius strateginiame lygmenyje. Žinoma, kad Rusijos nuostoliai per dieną gali siekti iki tūkstančio karių. Tad savaime dramatiškai tai situacijos Ukrainai nepablogintų, bet pasiųstų labai aiškų signalą, kad Ukrainos ateitis yra priklausoma nuo tolesnės Vakarų šalių paramos. Jeigu blogio ašies valstybės, kaip jas kadaise buvo įvardijęs prezidentas George'as Bushas jaunesnysis, dar labiau vienysis, jos sukurs didesnių problemų ne tik Ukrainai, bet ir kitoms Vakarų demokratinėms valstybėms.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-kojala-rusijos-siekis-kare-naudoti-ne-tik-siaures-korejos-ginklus-bet-ir-karius-rodo-jos-silpnuma-bei-pazeidziamuma/.

Per 25 metus aplankęs visas 195 Jungtinių Tautų Organizacijos pripažįstamas valstybes, keliautojas Danas Pankevičius sako tik keletą kartų pagalvojęs apie sėslų gyvenimą. Supratęs, kad toks gyvenimas, kaip pats sako – „ne man“, netrukus nutarė ir kitus uždegti pomėgiu keliauti. D. Pankevičius ėmėsi organizuoti keliones į išskirtines, retai turistų lankomas pasaulio vietas, kurios yra mažai paliestos civilizacijos ir išsaugojusios šimtametes tautų tradicijas. D. Pankevičius tapo pirmuoju lietuviu, oficialiai aplankiusiu visas pasaulio valstybes. „Rekordų akademijos“ feisbuko paskyroje apie jį rašoma: „Daugiausia pasaulio valstybių – 195 – aplankė vilnietis Danas Pankevičius 1999–2024 m. laikotarpiu. Jis yra pirmasis lietuvis, aplankęs visas Jungtinių Tautų Organizacijos pripažįstamas valstybes ir pateikęs tai patvirtinančius įrodymus.“ D. Pankevičių kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Daug ko išmokau, daug ką sužinojau. Pamačiau daug skirtingų kultūrų. Aš pats kaip žmogus pasikeičiau. Sukaupęs tokį bagažą patirčių, noriu jomis pasidalinti su kitais. Žinau gražiausias planetos vietas, todėl pradėjau organizuoti keliones, vežtis su savimi žmones, kurie taip pat nori tai pamatyti“, – apie savo ketinimus pasakoja keliautojas. D. Pankevičius įkūrė ekspedicijų agentūrą „Danas Expeditions“ ir organizuoja nišines keliones nedidelėmis grupėmis, į kurias gali jungtis išskirtinių pomėgių keliautojai. Štai neseniai jis grįžo iš pirmosios savo agentūros organizuotos kelionės po Pakistaną. Kodėl Pakistanas? „Pakistanas – nuostabi šalis. Šią kryptį pasirinkau todėl, kad tai – neturistinė valstybė, pavieniai asmenys ten nekeliauja. Pakistaną labai mėgsta alpinistai, nes čia vieni gražiausių kalnų pasaulyje. Vežiau į Pakistaną mėgstančiuosius keliauti dėl gamtos. Čia gyvena labai draugiški žmonės, jie nešioja tradicinius rūbus, laikosi senovinių papročių. Pakistanas nėra turtinga valstybė, čia žmonės gyvena labai paprastai ir kukliai, visa tai galima pamatyti savo akimis. Jie labai noriai bendrauja su užsieniečiais. Daugelis moka anglų kalbą, tad nėra didelių problemų susikalbėti su jais“, – pasakoja keliautojas. „Danas Expeditions“ jau suplanavo arba planuoja keliones dešimtyje pasaulio krypčių. Kokį pasaulį, kokias šalis D. Pankevičius nori ateityje parodyti lietuviams? „Kaip ir minėjau, labai nenoriu rodyti masinio turizmo šalių. Aš mėgstu visas šalis, jos tikrai gražios ir nuostabios, tačiau noriu žmonėms parodyti kitokį pasaulį, nuvežti juos ten, kur praktiškai niekas kelionių neorganizuoja. Organizuoju keliones į Antarktidą, Eritrėją, Etiopiją, Pietų Sudaną, Čadą“, – savo kelionių planus atskleidžia D. Pankevičius. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/keliautojas-d-pankevicius-zmonems-noriu-parodyti-kitoki-pasauli-nuvezti-juos-ten-kur-niekas-kelioniu-neorganizuoja/.

Spalio pirmąjį savaitgalį daugelyje Europos ir Azijos šalių vyko vienas didžiausių ir masiškiausių paukščių apsaugai ir populiarinimui skirtų renginių – paukščių palydos („EuroBirdwatch 2024“). Jų metu organizatoriai siekia didinti visuomenės domėjimąsi paukščiais, jų apsauga, nes veiksmingos gali būti tik bendros žmonijos pastangos, suteikiant viltį nykstančioms sparnuočių rūšims išlikti ir saugant jų svarbias buveines visame migracijos kelyje. Paukščių žiedavimo subtilybes žurnalistui Vytautui Markevičiui atskleidžia ornitologas Ričardas Patapavičius. Jis pasakoja, kad pasaulyje paukščių žiedavimas prasidėjo Danijoje 1899-aisiais. Nuo šių metų skaičiuojama šio paukščių tyrimo metodo istorijos pradžia. Lietuvoje – trisdešimčia metų vėliau. 1929-aisiais profesorius Tadas Ivanauskas, tų laikų ir visų laikų žymiausias Lietuvos gamtininkas, suorganizavo grupę žmonių, kurie tais metais pradėjo žieduoti paukščius visoje Lietuvos teritorijoje. Tai vyko nedaugelyje vietų, tačiau 1929-ieji yra sistemingo paukščių žiedavimo Lietuvoje pradžia. Kiek tie žiedavimai buvo sistemingi, kiek pats profesorius ir jo bendradarbiai paukščių sužiedavo – nežinoma. Tačiau nuo 1929-ųjų šis darbas vyksta kasmet ir tęsiamas iki šiol. „Geriausiai žinoma vieta, kur daugiausia sparnuočių žieduojama, yra Ventės rago ornitologinė stotis Šilutės rajone. Ten, kur Nemunas įteka į Kuršių marias, yra toks ilgas kyšulys, Ventės rago pusiasalis. Čia dėl geografinių sąlygų, ypač rudeninės migracijos metu, susidaro didžiulis migruojančių paukščių srautas, nes jie, skrisdami iš Šiaurės Europos, atskrenda į Baltijos jūros rytinį pakraštį. Sausumos paukščiai virš vandens, ypač kai didelis plotas, nelabai nori skristi. Jie pasuka pakrante į pietus, ir kuo toliau, tuo tas srautas būna didesnis, tuo daugiau jame susiburia migruojančių paukščių. Ventės rage paukščiai tarsi patenka į maišą. Tais pačiais 1929-aisiais, kai ir buvo pradėti žieduoti paukščiai, buvo įkurta Ventės rago ornitologinė stotis. Nuo tų metų ten imta reguliariai stebėti migruojančius paukščius, o nuo 1931-ųjų – ir juos žieduoti, tiesa, su tam tikromis pertraukomis, kai Lietuva buvo netekusi Klaipėdos krašto per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau po karo, atrodo, 1956-aisiais, šis darbas vėl atnaujintas, ir šioje vietoje sparnuočius žieduojame iki šiol. Dabar čia veikia moderni, atnaujinta paukščių ornitologinė stotis, kurioje kasmet žieduojama apie 80 tūkstančių paukščių. Tai viena didžiausių paukščių žiedavimo stočių visoje Europoje“, – pasakoja ornitologas R. Patapavičius. Kodėl paukščiai žieduojami? Anot pašnekovo, paprastai žmonės mano, kad svarbiausias tikslas – sužinoti, kur paukščiai išskrenda žiemoti. „Toks tikslas iš tiesų buvo keltas žiedavimo pradžioje. Todėl ir dabar šioje srityje mažiau išmanantys žmonės sako, kad per tiek laiko viskas jau turi būti žinoma, viskas turi būti ištirta, ir nėra reikalo toliau tęsti šią veiklą. Tačiau mes sužinome ne tik tai, kur paukščiai išskrenda žiemoti, bet ir kokiais maršrutais jie skrenda, jų poilsio ir masinio susitelkimo vietas. Nereikia galvoti, kad jie vienu pakilimu nuskrenda į žiemojimo vietas. Nuskridę tam tikrą atstumą, sparnuočiai tinkamoje vietoje sustoja, pailsi, pasimaitina ir skrenda toliau. Taip pat sužinome paukščių žuvimo priežastis, gyvenimo trukmę. Tai darome ne siekdami patenkinti smalsumą, bet todėl, kad paukščių gyvenime taip pat daug kas kinta. Kad ir kaip būtų gaila, bet daugelio paukščių rūšių skaičius mažėja, jie nyksta. Kad sparnuočiai būtų tinkamai saugomi, visos pastangos nenueitų vėjais, svarbu juos saugoti per visą metų ciklą: perėjimo vietose, migracijos maršrute, žiemojimo vietose“, – teigia ornitologas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/ornitologas-lietuvoje-zieduoti-pauksciai-yra-tarsi-musu-ambasadoriai-keliaujantys-po-pasauli/.

XXIX eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_e29_s.html. Šį sekmadienį mes vėl girdime Viešpaties Jėzaus pokalbį su žmogumi, su žmonija. Žmogui turbūt visuomet bus aktualus ateities klausimas – kas bus, kaip bus? Mes, norėdami pasirūpinti savo ir tų, kuriuos mylime, ateitimi, dažnai artinamės Dievo link, klausdami, ką daryti, ar prašydami labai konkrečių dalykų. Ir šiandien du broliai ateina pas Viešpatį prašyti, kad jų ateitis būtų užtikrinta ir saugi, kad būtų garbinga. Jie prašo sėdėti vienas Viešpaties dešinėje, kitas – kairėje. O Viešpats mus, labai besirūpinančius ateitimi, kviečia žiūrėti į dabartį, į tai, ką šiandien darome. Tai, ką šiandien sodiname, ką laistome – tai, ką šiandien veikiame – ir taps mūsų ateitimi. Ir ji bus arba per tarnystę – į išaukštinimą, arba per garbės vaikymąsi – į nužeminimą. Viešpats Jėzus prašo rūpintis dabartimi. „Nežinote, kad prašote“, – sako Jėzus savo ateitimi susirūpinusiems broliams. Turbūt iš tikrųjų, kai nežinome, ko prašome, ko norime, kur einame – dažnai blaškomės, tikėdamiesi ir mėgindami ant savo ribotumo padiktuotų planų pasistatyti tą saugią dabartį ir ateitį. Žinojimas yra Viešpaties valioje – „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Taigi mes turėtume ne primetinėti Dievui savo matymą, kokia turėtų būti ateitis, bet pasikliauti Dievu, kuris mums yra prirengęs tai, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo“ (1 Kor 2, 9), pasikliauti Dievu, kuris geriau žino ir labiau myli mus, nei mes patys save. „Ne mano reikalas, – sako Viešpats mokiniams, – dalinti vietas.“ Ir iš tikrųjų Jėzaus pavyzdžiu galėtume klausti: „Kas gi yra mano reikalas?“ Jeigu mes įstrigome praeityje, velkamės jos naštą arba blaškomės ateities baimėse – mes prarandame šią dieną, o „kiekvienai dienai gana savo vargo“ [Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi.] (Mt, 6, 34). Reikia sugrįžti į dabartį, kurioje mūsų laukia Dievas, sugrįžti į dabartį, kurioje Jis mums tarnauja. Evangelijos skaitinys užbaigiamas kvietimu tarnauti ir žvilgsniu, kreipiamu į patį Jėzų: „Aš atėjau, ne kad man tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45). Taigi sugrįžkime į dabartį, kurioje mūsų laukia Dievas, kad mums duotų visa, ko reikia, kad augtume iki paties Dangaus. Kunigas Kęstutis Dvareckas yra bendruomenės „Aš esu“ vadovas, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos rezidentas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmdienio-meditacija-rupinkis-dabartimi-o-ateiti-parengs-dievas/.

Lietuvoje pastebimai vėstant orams, prasideda naujas peršalimo ligų, gripo ir COVID-19 sezonas. Šalį jau pasiekė naujoms atmainoms pritaikyti skiepai, tad didžiausios rizikos gyventojai raginami paskubėti skiepytis. Šio sezono metu nuo COVID-19 ligos skiepijama atnaujintomis vakcinomis, kurios skiriasi nuo tų, kuriomis buvo skiepijama pernai. Apie visa tai išsamiau žurnalistui Vytautui Markevičiui pasakoja epidemiologė, Sveikatos apsaugos ministerijos patarėja Ginreta Megelinskienė. Pasak specialistės, COVID-19 liga visoje Europoje plinta gana sparčiai, fiksuojamas sergamumo pakilimo laikotarpis. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro 40-osios savaitės duomenimis, COVID-19 liga sudarė maždaug šeštadalį visų per savaitę registruotų atvejų. Lietuvoje jau prasidėjo oficialusis gripo sezonas, t. y. laikotarpis, kai įprastai padaugėja sergamumas kvėpavimo takų, peršalimo ligomis. Bendras suminis sergamumo rodiklis Lietuvoje praėjusią savaitę padidėjo ir buvo 1211 atvejų 100 tūkstančių gyventojų. Kai kuriose savivaldybėse sergamumo lygis yra pasiekęs ir epideminį – Kazlų Rūdos ir Vilniaus miesto savivaldybėje viršija 1500 atvejų 100 tūkstančių gyventojų. Praėjusią savaitę dėl COVID-19 ligos hospitalizuoti 85 asmenys ir buvo registruoti šeši mirties atvejai. Visi asmenys vyresni nei 70 metų amžiaus. „COVID-19 vakcinacija yra labai svarbi priemonė siekiant apsisaugoti nuo sunkių ligos formų, hospitalizacijos ir net mirties. Pristačiau statistiką, kad iš tiesų yra registruojami ir mirties atvejai nuo COVID-19 ligos. Labai gaila, kad taip yra, – sako epidemiologė. – Nemokamai nuo COVID-19 ligos Lietuvoje gali pasiskiepyti visi vyresni nei šešių mėnesių amžiaus asmenys, apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu. Vakcinacija labiausiai rekomenduojama rizikos grupėms priklausantiems asmenims, bet iš esmės pasiskiepyti gali visi gyventojai – vakcina yra nemokama. Noriu atkreipti dėmesį, kad spalio 14 dieną, t. y. pirmadienį, į Lietuvą pristatyta nauja COVID-19 vakcinų siunta. Vakcinos šiuo metu išvežiojamos į jų užsisakiusias gydymo įstaigas. Nuo COVID-19 ligos galima pasiskiepyti bet kurioje gydymo įstaigoje, nesvarbu, kur asmuo yra registruotas, o sąrašas gydymo įstaigų, užsisakiusių vakcinų, yra skelbiamas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro interneto svetainėje. Gyventojai gali skambinti į šias gydymo įstaigas tiesiogiai arba gali užsiregistruoti vakcinacijai išankstinėje pacientų registracijos sistemoje IPR IS internetu.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sam-patareja-covid-19-visoje-europoje-plinta-gana-sparciai-metas-skiepytis/.

Pasaulio dėmesys šią savaitę vėl koncentruojasi į Artimuosius Rytus, kur nužudytas palestiniečių islamistų organizacijos „Hamas“ vadovas Yahya Sinwaras, laikomas pagrindiniu praėjusių metų spalio 7-osios išpuolio Izraelyje kaltininku. Politikai, politologai pateikia skirtingus vertinimus dėl šio nužudymo pasekmių. Vieni teigia, kad tai didelio karo pabaigos pradžia, kiti – kad „Hamas“ vadovo žūtis sukels naują pasipiktinimų ir pasipriešinimų bangą Artimuosiuose Rytuose. Politologas, islamo ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius linkęs manyti, kad organizacijos „Hamas“ sunaikinimas reiškia perėjimą į antrąją karo pusę. Profesorių kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Svarstydamas, kuria linkme vystysis įvykiai Artimuosiuose Rytuose po įvykdyto „Hamas“ vadovo Y. Sinwaro nužudymo, prof. E. Račius mano, kad reikėtų sutikti su Izraelio ministro pirmininko pareiškimu, jog tai yra karo Gazoje pabaigos pradžia. „Žinoma, tai nieko neįpareigoja, nepasako, nei kada, nei kokiomis apimtimis, tačiau šis konkretus įvykis liudija, kad „Hamas“ kaip organizacija realiai nustojo egzistuoti ir pagrindinis Izraelio tikslas – sunaikinti „Hamas“ – jau beveik pasiektas“, – tvirtina islamo ekspertas. Kodėl Yahya Sinwaras laikomas pagrindiniu praėjusių metų spalio 7-osios išpuolio Izraelyje, dėl kurio prasidėjo karas, kaltininku? „Jeigu žvelgtume iš teisinės pusės, tai negalėtume iš karto nuteisti ir sakyti, kad Yahya Sinwaras buvo pagrindinis išpuolio sumanytojas, organizatorius. Jeigu žiūrėsime paprastai – politine prasme jis vis dėlto buvo pagrindinis Gazos Ruožo veikėjas. Didžiulė tikimybė – jei visa tai ir ne pats sugalvojo ar suorganizavo, tai bent turėjo žinoti ir leisti tai daryti. Sunku įsivaizduoti, kad „Hamas“ organizacijoje Gazos Ruože, kuriam vadovavo būtent Yahya Sinwaras, kažkas slapčia nuo jo būtų susitarę organizuoti tokio masto išpuolius“, – komentuoja prof. E. Račius. Štai keletas naujausių dabartinės padėties Artimuosiuose Rytuose vertinimų. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu paskelbė, kad „Hamas“ vadovo Y. Sinwaro nužudymas Gazos Ruože yra daugiau nei metus trunkančio karo palestiniečių teritorijoje pabaigos pradžia. Irano misija prie Jungtinių Tautų pareiškė, kad Y. Sinwaro nužudymas sustiprins pasipriešinimą regione. Libano grupuotė „Hezbollah“ pranešė kare su Izraeliu pradedanti naują etapą, teigdama, kad prieš karius pirmą kartą buvo panaudotos preciziškai valdomos raketos. Prof. E. Račiaus manymu, jeigu kalbame pirmiausia apie Iraną, jo poziciją, retoriką – tai ji buvo tokia, kokią mes ir dabar girdime. „Tai troškimas, kad regiono žmonės ir galbūt valstybės labiau įsitrauktų ir imtųsi smurtinių karo veiksmų prieš Izraelį. Tai yra labiau sapno lygmens kalba. Realus gyvenimas rodo, kad susitelkimo tarp arabų, musulmonų nėra. Yahya Sinwaras buvo mažesnio kalibro veikėjas. Jis neturėjo nei didelio įdirbio, nei charizmos, kokią turėjo Ismailas Haniyeh. Taip kad šis įvykis, žiūrint plačiau į situaciją regione, nėra toks skausmingas. Nemanau, kad dabartinė Irano retorika yra kuo nors rimtesniu pagrįsta. Matome, kad „Hezbollah“ taip pat nėra stipri karine prasme, nors tai bando demonstruoti. O štai Izraelis, kaip matome, bombarduoja be paliovos Libano teritorijoje. Tad tas „Hezbollah“ paskelbimas apie kažkokį naują etapą yra nerimtas. Nemanau, kad organizacijos nariai dabar imtųsi kažkokių veiksmų ir jiems pradės sektis kare su Izraeliu. Tuo tarpu Izraeliui, galima sakyti, sekasi. Kaip įvykiai rutuliosis toliau, ką darys kitos organizacijos – parodys laikas. Sutikčiau su nuomone, kad dabar einama į antrąją karo pusę, o ne pabaigą“, – sako islamo specialistas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/prof-e-racius-hamas-kaip-organizacija-realiai-nustojo-egzistuoti-pagrindinis-izraelio-tikslas-ja-sunaikinti-beveik-pasiektas/.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis šią savaitę ukrainiečiams ir Vakarų sąjungininkams pristatė Kyjivo pergalės planą, kuriuo siekiama nutraukti daugiau nei dvejus metus trunkančią plataus masto Rusijos invaziją. Trečiadienį V. Zelenskis pergalės planą pristatė savo šalies parlamentui, o vakar – Europos Sąjungos lyderiams. Dar anksčiau jis jį pristatė JAV prezidentui Joe Bidenui ir keliems kitiems sąjungininkams Europoje. Visas Ukrainos pergalės plano tekstas dar nepaskelbtas, o kelios jo dalys tebėra įslaptintos. Trečiadienį V. Zelenskis kreipėsi į įstatymų leidėjus Kyjive ir išdėstė penkis pagrindinius plano punktus. Dienraščiui „Bernardinai.lt“ Ukrainos pergalės plano pagrindines dalis komentuoja politologas Alvydas Medalinskas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Pirmiausia noriu pabrėžti, kad iš tikrųjų gerai, jog Ukrainos pergalės, arba taikos, planas buvo pristatytas ir pačioje Ukrainoje, parlamente, nes iki to laiko jis būdavo pristatomas daugiausia įtakingiausių Vakarų šalių vadovams: Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių lyderiams. Šis pristatymas parlamente taip pat buvo ir pristatymas Ukrainos žmonėms, tiems, kuriems labiausiai dėl to skauda ir kuriems tai itin svarbu. Po plano pristatymo Ukrainoje vėliau jis buvo pristatytas Europos valstybių lyderiams, NATO šalims. Pristatant planą buvo pažymėta, kad jį sudaro penki punktai, tačiau trys šio plano dalys yra slaptesnės, apie kurias viešai nekalbama. Šis planas buvo pristatytas ir Ukrainos parlamento vadovybei. Čia įvyko kelias valandas trukęs pokalbis, iš kurio galima spręsti apie tam tikrus Ukrainos įsipareigojimus. Jie daugiausia susiję su įstatymų pakeitimais. Opozicija reagavo sakydama, kad nieko naujo nesužinojo. Tačiau yra žinoma, kad opozicija nenori prisijungti prie kai kurių nepopuliarių šaliai sprendimų“, – sako A. Medalinskas. Taip pat šitame plane, anot jo, be jokios abejonės, yra punktai, adresuoti Vakarų partneriams. Tai – pirmas, antras ir penktas punktai. Pirmasis yra apie narystę NATO. „Jau girdėjome naujojo NATO generalinio sekretoriaus reakciją. Jis sakė, kad Ukraina bus 33-ioji arba 34-oji NATO valstybė. Bet vėlgi nežinome, ar tai yra tik pareiškimas, ar kai kas daugiau. Nuskambėjo ir Amerikos ambasadoriaus pareiškimas, kuriame jis pabrėžė, kad artimiausiu metu nemato galimybių Ukrainai tapti NATO nare. Antrame plano punkte kalbama apie leidimą Vakarų partnerių perduota ginkluote atakuoti Rusijos teritorijoje esančius strateginius taikinius. Tam labiausiai prieštarauja JAV. Antrame punkte pabrėžiama, kaip svarbu suteikti Ukrainai ginkluotę, kurios iš tikrųjų trūksta: priešraketinės ginkluotės, elementariausios amunicijos, sunkiosios ginkluotės, tos pačios aviacijos, naikintuvų ir daugelio kitų dalykų. Yra penktas punktas, kuris patiktų Donaldui Trumpui, jeigu jis būtų išrinktas JAV prezidentu. Ten nurodyta, kad jeigu JAV nori patraukti kai kuriuos dalinius iš Europos, juos kompensuotų Ukrainos karinės pajėgos, jeigu ši šalis taptų NATO nare“, – aiškina politologas A. Medalinskas. Anot jo, dabar labai svarbu, kokių žingsnių imsis Ukrainos parlamentas – „Verkhovna Rada“. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/a-medalinskas-ukrainos-pergales-plane-ne-tik-reikalavimai-bet-ir-salies-isipareigojimai/.

Prieš savaitę paskelbta žinia, kad mūsų kariuomenės sandėlius pasiekė pirmieji lietuviški koviniai dronai. Jie skirti Lietuvos kariuomenei ir Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Dronai nupirkti su visais papildomais priedais, paleisti bei valdyti reikalinga įranga ir mokymais. Apie dronų naudojimą karyboje ir lietuviškus dronus žurnalistui Vytautui Markevičiui išsamiau pasakoja karybos ekspertas, atsargos majoras Darius Antanaitis. „Karyboje dronai naudojami palyginti seniai. Dronas – tai bendras įvairių autonominių ir robotizuotų sistemų pavadinimas. Gali būti kosmoso dronai arba robotizuotos sistemos, oro dronai, kuriuos daug kartų matėme Ukrainoje įvairiuose filmukuose. Dronų yra trys klasės. Pirma klasė – mikrodronai, juos mes dažniausiai ir matome. Antrai klasei priklauso vidutinio dydžio dronai. Paprastai būna žvalgybiniai arba kovos dronai. Trečiai klasei priskiriami dronai, kurie skraido gana aukštai, žvalgo ir perduoda informaciją. Dar yra sausumos dronai arba nepilotuojamos sausumos sistemos, antvandeniniai ir povandeniniai dronai. Dronai naudojami labai seniai, ypač ten, kur žmogui pavojinga būti arba kur jo darbas nėra būtinas“, – pasakoja D. Antanaitis. Praėjusią savaitę paskelbta žinia, kad pirmieji lietuviški koviniai dronai pasiekė kariuomenės sandėlius. Jie skirti Lietuvos kariuomenei ir Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Kokie yra populiariausi lietuviškų dronų modeliai ir kam jie naudojami? „Bepilotės sistemos naudojamos paprastai žvalgybai arba, kaip mes matėme kare Ukrainoje, tam, kad perneštų sprogmenį. Pats dronas savaime nieko nesprogdina, nenaikina – tai daro užtaisas, pritvirtintas prie drono. Taigi svarbu ne kokia platforma, o koks krovinys. Reikšmingą vaidmenį atlieka ryšių sistema, kurią gali sutrikdyti priešo elektroninės kovos priemonės. Lietuvos kariuomenė įsigijo mini dronus ir mikrodronus, skirtus mokytis pilotuoti šią techniką, o reikalui esant panaudoti kitiems tikslams“, – teigia karybos ekspertas. Pasak jo, lietuviškai dronai didelio išskirtinumo neturi, bet, kaip skelbia Krašto apsaugos ministerijos pranešimas, jie buvo bandomi Ukrainoje du kartus. „Pirmą kartą neperėjo patikros dėl to, kad buvo sutrikdyta jų ryšių sistema, dronai buvo neveiksmingi. Antrą kartą bandymai buvo sėkmingesni“, – kalba D. Antanaitis. Kokią reikšmę lietuviški dronai turi šalies gynybai ir saugumui? Ar jie gali tapti svarbia eksporto preke? „Norint įsilieti į bendrą valstybės gynybinę struktūrą, taip pat išeiti į pasaulio rinką, reikia būti kažkuo pranašesniam už kitus. Sprendžiant iš naujausių ginkluotės ir saugumo parodų, visos šalys daug investuoja į įvairias bepilotes sistemas, nebūtinai skraidančias, bet ir važiuojančias, plaukiančias ar povandenines. Tam, kad išeitum į pasaulio rinką, reikia sukurti kažką tokio, ko kiti neturi, ir aš manau, kad lietuviai tikrai gali tai padaryti. Kad ir kaip fantastiškai skambėtų, tačiau Lietuvos startuoliai kuria programinę įrangą, skirtą kosminiams dronams, kad kosmoso laivai autonomiškai ir automatiškai galėtų vykdyti užduotis kosmose“, – pasakoja karybos ekspertas D. Antanaitis. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/lietuviai-gamina-ispudingiausius-dronus-nuo-mikrodronu-iki-bagiu-krampus-komentuoja-karybos-ekspertas-d-antanaitis/.

Atidėtas planuotas susitikimas Ramšteine pagalbos Ukrainai nesumažina. Šią savaitę JAV prezidentas Joe Bidenas lankysis Vokietijoje. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pergalės planą ketina pristatyti plačiajai visuomenei. Rusijos pajėgos Kursko srityje sušaudė devynis į nelaisvę pasidavusius Ukrainos karius. Likus mažiau nei mėnesiui iki JAV prezidento rinkimų, intriga išlieka ta pati. Svarbiausius praėjusios ir būsimus šios savaitės įvykius dienraščiui „Bernardinai.lt“ apžvelgia politologas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas Egidijus Vareikis. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Šeštadienį planuotas Ukrainos gynybos susitikimas JAV karinėje bazėje Ramšteine (Vokietijoje) atidėtas prezidentui J. Bidenui dėl uragano Milton atšaukus valstybinį vizitą. Rugsėjo pabaigoje prezidentas V. Zelenskis pristatė Ukrainos pergalės planą JAV prezidentui J. Bidenui, taip pat dviem pagrindiniams kandidatams į šį postą – Donaldui Trumpui ir Kamalai Harris. Praėjusią savaitę V. Zelenskis lankėsi keliose Europos šalyse, kurių vadovus taip pat supažindino su pergalės plano detalėmis. Iš jų reakcijos galima spręsti, kad jie pritaria šiam planui, nes pažadėjo įvairiapusę paramą Ukrainai. Politologo E. Vareikio teigimu, Ramšteinas tapo bendriniu žodžiu, nusakančiu pagalbos Ukrainai teikimą. „Visi minėti susitikimai vienaip ar kitaip pasibaigia sąjungininkų parama Ukrainai, kad ji kažką iš sąjungininkų gauna. Tai savotiškas Ukrainą remiančių šalių susitikimas. Ramšteine turėjo dalyvauti daugelio valstybių vadovai, įskaitant Jungtinių Valstijų prezidentą, tačiau gamta pakoregavo pastarąjį susitikimą. Iš kitos pusės, Bidenui būtų buvę labai nenaudinga politiškai mesti viską, kas vyksta šalyje, ir skristi į Europą. Visi žinome, kad JAV siautė uraganas. Suprantama, nedalyvaujant JAV prezidentui susitikimo svarba būtų stipriai sumažėjusi. Dabar turima informacija byloja, kad Joe Bidenas šią savaitę lankysis Vokietijoje. Norėčiau priminti tokią pikantišką detalę. Buvo šnekama, kad Bideno atsisveikinimas įvyko Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje. Visi jau buvo beveik padėję tašką, o štai dabar Bidenas atvyksta į Vokietiją“, – svarsto E. Vareikis. Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Mychaila Podoliakas sako, kad pergalės plano matematinės detalės bus žinomos tik žmonėms, kurie priima sprendimus šalyse partnerėse, nes nuo jų priklauso šio plano įgyvendinimas. Tačiau teigiama, kad valstybės vadovas šį planą artimiausiomis dienomis pristatys Ukrainos žmonėms. Ko prezidentas V. Zelenskis siekia šiuo žingsniu? „Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, kas vyksta mūšio laukuose, apkasuose, sakyčiau, yra toks nemalonus, nesimpatiškas, truputį, atsiprašau už tokį žodį – šizofreniškas, karas. Ukraina kariauja, ji neturi pakankamai resursų, jų negauna ir neturi galimybės kai kuriuos resursus išnaudoti reikiamu būdu. Pergalės planas yra kaip tam tikra diplomatinė iniciatyva su tokiu psichologiniu optimizmu. Europoje jau kurį laiką galvojama, kad pergalės pasiekti nepavyks, turi būti kažkoks kompromiso planas. Tačiau šis kompromisas daug kam reikš pralaimėjimą. Valstybės, kurios pritaria pergalės planui, reikštų tam tikrą signalą Rusijai, ją remiančioms šalims, kad Vakarai ieško kompromisų, tačiau jų ieško iš stipresniojo pozicijos, kad jos iš tikrųjų dar turi daug neišnaudotų resursų. Ukrainos prezidento noras – kad pergalės planą remtų kiek įmanoma daugiau šalių. Tai yra savotiškas psichologinis diplomatijos pastiprinimas“, – komentuoja Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas E. Vareikis. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/politologas-e-vareikis-sprendimai-ramsteine-yra-ukrainos-sekmes-kare-pries-rusija-garantas/.

XXVIII eilinio sekmadienio Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_e28_s.html Turtas ir Dangaus karalystė Šios dienos Evangelija iš esmės kalba apie žmogaus ir pasaulio santykį: žmogus, Dievas ir pasaulis. Koks turi būti žmogaus santykis su Dievu ir su pasauliu. Evangelistas pateikia palyginimą – tą atvejį, kada žmogus ateina pas Jėzų ir parpuolęs ant kelių klausia: „Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jam rūpi amžinasis gyvenimas – ir labai rimtai rūpi, kadangi jis ne šiaip iš minios šaukia, bet pribėga ir parpuola ant kelių. Tai žmogus, kuris į gyvenimą žiūri rimtai. Jėzus jam pasako: „Laikykis įsakymų, yra viskas visiems žinoma.“ Iš tiesų viskas iš esmės visiems žinoma: „Nežudyk“, „Nesvetimauk“, „Nevok“ ir taip toliau… O jis sako: „Aš nuo seno šito laikausi“. Galbūt jis nori turėti dar daugiau, ir Jėzus tada pasako: „Palik viską, ką turi, įsigyk lobį danguje ir sek paskui mane.“ O šitas žmogus nusiminė, nes turėjo daug turto. Tai atskleidžia jo požiūrį į pasaulį ir į Dievo karalystę – jis visko nori, rimtai nori ir rimtai dirba. Jis daug ir sunkiai triūsė, įdėjo talento ir išmanymo, kad susikauptų didelį turtą. Tas turtas priklauso jam. Ir dar jam reikia amžinojo išganymo, kuris jam irgi priklausytų kaip nuosavybė, dėl to jis visą gyvenimą laikosi įsakymų. Beje, Jėzus pasako , kad įsakymų laikytis yra pakankama amžinajam gyvenimui laimėti. Jeigu tu laikysiesi įsakymų, tai gali ir iš baimės gauti laimingą amžinybę. Galbūt tiksliau – išvengti pražūties, išvengti pragaro iš baimės, dėl to, kad tu jo bijai, nenori. Bet jeigu iš meilės sieksi išganymo – tai iš Viešpaties Dievo gausi daug daugiau. Taigi visada yra kažkoks priverstinis darbas ir darbas iš širdies – skiriasi šitie dalykai, ir rezultatai skiriasi. Todėl Jėzus ir pasakė: „Palik viską“. O žmogus negali. Jis taip žiūri į pasaulį, kad viskas turi būti jo rankose, viskas turi jam priklausyti – ir Dangaus karalystė turi jam priklausyti. Jis ateis pas Viešpatį ir pasakys: „Štai, Dieve, aš laikiausi to ir to įstatymo, atnešiau tau šitas maldas, šitas adoracijas, dar kažką… Ir dėl to man priklauso amžinasis išganymas – atiduok.“ Dievas jam duos, bet jeigu jis išsižadės tų dalykų, jis gaus daug daugiau. Tada kyla klausimas – jeigu jis negali palikti savo turto, kiek turto galima turėti, kad būtum tikras Jėzaus sekėjas? Iš tikrųjų tai nepriklauso nuo kiekio – priklauso nuo požiūrio į turtą. Kitoje Evangelijos vietoje Jėzus yra pasakęs: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai“. Kai kur tai yra išversta „Palaiminti beturčiai dvasioje, nes jų yra Dangaus karalystė“. Gali turėti daug, gali turėti mažai, bet jeigu tu galvoji ir laikaisi nuostatos, kad tai yra mano, tu galvoji, kad esi dvasioje turtingas – turtuolis – tada tu saviniesi kažką ir tau nepriklauso Dangaus karalystė. Bet, jeigu tu turėsi, kad ir didžiausius turtus, įvairiausius – protinius, valdžios galias ir visa kita – ir suvoksi, kad tai nėra tavo, bet priklauso Dievui, o tu šituo tiktai naudojiesi, nešdamas garbę Dievui, nešdamas žmonėms džiaugsmą ir naudą, tada tau tikrai priklauso Dangaus karalystė. [...] Jėzus sako: „Jeigu jūs to nelaikysite savo nuosavybę, tai jums priklausys visas pasaulis. Daugybę kartų daugiau gausite – jūs būsite turtingi. Turėdami daug arba turėdami mažai, galėsite būti dosnūs, ir tokiu būdu sekti Kristų.“ Todėl Viešpats nenori atimti iš mūsų to, ką mes turime, ką mes pasiekėme – Jis nori, kad mes pripažintume, jog visa tai yra Dievo garbei. Amen. Kunigas Vytautas Brilius yra Kanonų teisės daktaras, Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio tribunolo teisėjas, Vilniaus šv. Teresės parapijos rezidentas. Daugiau: www.bernardinai.lt

Kiekvienais metais spalio antrąjį šeštadienį minima Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena. Šia diena siekiama paskatinti žmones sutikti būti donorais ir taip išgelbėti kitiems gyvybes. 2024-ieji Lietuvai ir Nacionaliniam transplantacijos biurui yra ypatingi – mūsų šalis paskelbta Europos organų donorystės sostine, ir jai teko organizuoti 23-iąsias Europos organų, audinių ir ląstelių donorystės dienas. Europoje kasmet atliekama 39 tūkst. transplantacijų, bet naujų laukiančiųjų sąrašas ilgėja. 2023 metais Europoje viltingo skambučio į transplantacijos operaciją laukė net 48 tūkst. sunkiai sergančiųjų, tarp jų beveik pusė tūkstančio mūsų šalies piliečių. Lietuvoje kasmet atliekama apie 200 transplantacijų. Šiuo metu jų Lietuvoje laukia beveik 500 žmonių. Tarp jų 133 – inksto, 99 – kepenų, 50 – širdies, 4 – plaučių, 3 – širdies ir plaučių komplekso, 1 – kasos ir inkstų komplekso, 167 – ragenų. Tarp jų – 21 vaikas. Apie organų transplantaciją žurnalistas Vytautas Markevičius kalbina Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos kapelioną, kunigą Gabrielių Satkauską. „Bažnyčia ragina būti dovana kitam, – tikina dvasininkas. – Džiaugiuosi, kad galiu prasklaidyti abejones, nuraminti ir padrąsinti, kai žmonės susiduria su jaudinančiais atvejais.“ Lietuvoje šiuo metu yra 48 721 donorų kortelių turėtojas. Kun. G. Satkauskas – vienas iš jų. „Kai sulaukiau pilnametystės, supratau, kad negaliu nepasinaudoti galimybe padėti kitiems. Nors esu jaunas, bet gyvenime būna įvairių situacijų. Suvokiau, kad šioje žemėje bet kokiu atveju esame laikinai. Jeigu aš galiu padėti kitam žmogui – kodėl to nepadaryti? Toks poelgis juk nepakenks mano amžinajam gyvenimui. Aš netikiu įvairiais prietarais, susijusiais su organų donoryste“, – kalba kun. G. Satkauskas. Jam, kaip kapelionui, šiuo metu tarnaujančiam Santaros klinikose, kur atliekamos sudėtingiausios organų persodinimo operacijos, nemažai tenka bendrauti su laukiančiaisiais donoro. „Tai paprastai būna labai jautrus, nelengvas laukimas, juk viskas yra pakibę ant plauko. Suprantu, kad nuo manęs niekas nepriklauso. Aš priklausomas tik nuo malonės, kuri gali pasiekti mane kaip stebuklas. Sakyčiau, tai ypatingas išgryninimo laikas, tarsi skaistykla žemėje, ypatingas brandos augimo laikas. Dvasiniu požiūriu jis pakeičia mūsų žvilgsnį, sąžinę – viską. Ir kai nutinka tas stebuklas, kai pagaliau pasiekia dovana – donoro organas, įvyksta galutinis persikeitimas, žmogaus prisikėlimas. Mes žinome iš filmų, liudijimų, kaip tokiais atvejais kardinaliai pasikeičia žmogaus žvilgsnis, vertybės. Grįžtama prie paprasčiausių, svarbiausių dalykų – santykių su žmonėmis“, – mintimis dalijasi kun. G. Satkauskas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kunigas-g-satkauskas-pasitikdamas-donorystes-diena-baznycia-ragina-buti-dovana-kitam/.

Spalio 13-ąją, sekmadienį, prie balsadėžių susirinkę piliečiai rinks jau keturioliktąjį Lietuvos Respublikos Seimą, dirbsiantį 2024–2028 metais. Naujos sudėties Seimas pakeis dabar dirbantį parlamentą, išrinktą 2020-ųjų spalį. Antrasis rinkimų turas vyks po dviejų savaičių, spalio 27-ąją, taip pat sekmadienį. Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkė Lina Petronienė sako, kad einant į rinkimus pravartu išsamiau susipažinti su kandidatų į Seimą programomis, gyvenimo nuostatomis, o balsavimo dieną nepamiršti pasiimti savo tapatybę liudijantį dokumentą ir nelaukti paskutinių balsuoti skirtų minučių. L. Petronienę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Kokie mums visiems bendri dalykai, kuriuos derėtų žinoti einant balsuoti? „Pirmiausia reikia pasitikrinti, ar turite pasiėmę asmens dokumentą – savo asmens dokumentą, o ne kurio nors šeimos nario. Asmens dokumente turi būti vardas, pavardė, asmens kodas ir nuotrauka. Tinka ir vairuotojo pažymėjimas, ir, aišku, pasas bei asmens tapatybės kortelė. Jeigu paso ar tapatybės kortelės pasibaigęs galiojimo laikas, bus leista balsuoti tik tokiu atveju, jeigu tai nėra įvykę daugiau negu prieš metus iki rinkimų. Tuomet bus paprašyta užpildyti specialios formos prašymą įtraukti į rinkėjų sąrašą“, – primena VRK pirmininkė. Svarbu dar ir tai, kad visi rinkėjai gaus po du biuletenius. Vienas biuletenis yra daugiamandatės rinkimų apygardos, jame bus 15 kandidatų sąrašų, t. y. 14 politinių partijų ir viena koalicija. Rinkėjas turės pasirinkti vieną iš tų sąrašų ir jį pažymėti kryžiuku. Aišku, galima ir kitaip žymėti – pliusiuku, širdele. Bet turi būti labai aiški rinkėjo valia tam, kad komisijos greičiau suskaičiuotų balsus. Taip pat rinkėjas galės pasirinkti penkis kandidatus iš jų sąrašo ir biuletenio apačioje esančiuose langeliuose nurodyti kandidatų numerius. Taigi, žymėdamas kandidatų sąrašą rinkėjas nusprendžia, kurio kandidatų sąrašo atstovai turėtų būti Seime, o pasirinkdamas konkrečias pavardes nurodo, kuriuos kandidatus iš sąrašo norėtų matyti Seime. „Kuo daugiau kandidatas surinks pirmumo balsų, tuo daugiau šansų bus jam patekti į Seimą. Jeigu rinkėjas nereitinguoja nė vieno kandidato arba reitinguoja tik dalį jų, tai, galima sakyti, jis pasitiki kitų rinkėjų, kurie balsuos už tą patį kandidatų sąrašą, pasirinkimu, nes viską nulemia tik pirmumo balsai. Kitas biuletenis bus vienmandatės apygardos. Visoje teritorijoje turime 70 skirtingų biuletenių. Todėl svarbu, kad rinkimų dieną bus galima balsuoti tik savo apygardoje. Tame biuletenyje nuo septynių iki keturiolikos kandidatų ir bus galima balsuoti už vieną iš kandidatų“, – sako L. Petronienė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/vrk-pirmininke-einant-balsuoti-svarbu-nepamirsti-asmens-dokumentu-ir-nelaukti-paskutiniu-balsavimo-minuciu/.

Spalio 1-ąją įsigaliojus naujo Gynybos fondo įstatymui, šalies gyventojai, įmonės ir organizacijos gali remti krašto apsaugą atlikdami pervedimus internetu. Nuo spalio 10-osios galima įsigyti gynybos obligacijų. Pasak finansų ministrės GINTARĖS SKAISTĖS, žmonės ir verslai galėtų krašto apsaugos poreikiams paskolinti pigiau, nei Lietuvos valstybė skolinasi rinkose. Ministrę kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Formuojant gynybos fondą buvo sutarta, kiek reikia lėšų krašto apsaugos finansavimui ilguoju laikotarpiu. Tam buvo pasirinkti keli būdai. Didžioji dalis atkeliaus iš mokestinių pajamų pakeitimo. Taip pat buvo nutarta sudaryti galimybę skirti savanorišką paramą per gynybos fondą ir išleisti gynybos obligacijas. Jas platinant, žmonės galėtų paskolinti krašto apsaugos poreikiams pigiau, nei kad valstybė skolinasi rinkose“, – teigia finansų ministrė. Už šią naują vienų metų trukmės emisiją bus mokama 2 proc. metinių palūkanų. „Tiems žmonėms, kurie nori gauti didžiausią grąžą, yra įvairių finansinių instrumentų. Pastarasis instrumentas buvo sukurtas tiems, kurie nori prisidėti būtent prie krašto apsaugos finansavimo negaudami didžiausios grąžos, bet skirdami savo lėšų, paskolindami pigiau, nei kad valstybė skolintųsi tarptautinėse rinkose. Pažvelgsime, kiek yra žmonių, norinčių šiame instrumente dalyvauti“, – aiškina G. Skaistė. Kokią sumą tokiu būdu tikimasi pasiskolinti iš žmonių? „Anksčiau, išleidus Vyriausybės taupymo lakštus, jas įsigyjančių žmonių skaičius buvo nemažas. Vėliau ta paklausa šiek tiek prislopo. Gynybos obligacijos yra naujas instrumentas. Daugelis žmonių išsakė tokios praktikos lūkestį“, – teigia ministrė. Prisidėti prie šalies saugumo stiprinimo, įsigyjant gynybos obligacijų, gali kiekvienas – tiek žmonės, tiek verslas, tiek įvairios organizacijos. Ką reikėtų žinoti eiliniam žmogui, norinčiam tokiu būdu prisidėti prie mūsų šalies gynybos stiprinimo? „Gynybos obligacijos bus išleistos Vyriausybės taupymo lakštų pavidalu. Jų bus galima įsigyti per du pagrindinius komercinius bankus: „Swedbank“ ir SEB. Tai bus galima padaryti per gynybos fondo tinklalapį, kuriame bus nuoroda į šiuos du bankus. Ten keleto mygtukų paspaudimu bus galima atlikti tas procedūras ir įsigyti gynybos obligacijų“, – procedūrą aiškina finansų ministrė G. Skaistė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/finansu-ministre-g-skaiste-isigyjant-gynybos-obligaciju-galima-savanoriskai-paremti-krasto-apsauga/.

Tai dovana Bažnyčiai ir Lietuvai – tokiais žodžiais Vilniaus arkivyskupas emeritas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis kalba apie arkivyskupo Rolando Makricko skyrimą kardinolu. Jis aukštai vertina arkivyskupo pastoracinį, diplomatinį bei mokslinį darbą ir sako, kad tai yra atsidavimo tikėjimui pavyzdys. Jo Eminenciją kard. A. J. Bačkį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Kaip ir visi kiti, sutikau šią žinią su dideliu džiaugsmu – kad popiežius Pranciškus, įvertinęs Rolando Makricko intelektualines, dvasines savybes, ištikimą tarnystę Šventojo Sosto tarnyboje, įtraukė jį į kardinolų kolegiją, kurios viena iš pareigų yra išrinkti būsimą popiežių. Šiuo metu Rolandas Makrickas gali padėti Šventajam Tėvui tvarkyti kasdienius Bažnyčios reikalus, ką jis ir daro iki šiol. Pažįstu jį kaip energingą, dvasingą, konkretų žmogų. Prisimenu, kaip ruošėmės Bažnyčios du tūkstantųjų metų jubiliejui. Rolandas Makrickas vadovavo sukurtam komitetui ir parodė didelį užsidegimą, uolumą, kartu ir didelį rūpinimąsi žmonėmis. Išleido tuomet maldaknygę, įvairios kitos medžiagos. Man labai patiko jo organizuotumas, o kartu ir dvasinis polėkis“, – pasakodamas, kaip sutiko žinią, kad tarp 21-o popiežiaus Pranciškaus paskelbto naujo kardinolo yra jam gerai pažįstamas arkivysk. R. Makrickas, tikina kard. A. J. Bačkis. Kokia tai žinia Lietuvai, Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, arkivyskupo gimtiesiems Biržams, kad toks jaunas arkivyskupas paskelbtas kardinolu? „Aš tikiu, kad daug kas nustebo, – svarsto kard. A. J. Bačkis. – Manau, daugelis išgyveno džiaugsmą, pasididžiavimą. Tokie jausmai kilo visų žmonių širdyse. Žinoma, tai labai svarbu arkivyskupo artimiesiems, Biržų tikintiesiems, visam Biržų kraštui, taip pat visai Lietuvai. Tikrai šį žmogų galima vertinti kaip dovaną – kaip dovaną sau pačiam, dovaną Lietuvai. Kita vertus, aš drįstu sakyti – jis yra Lietuvos dovana Šventajam Sostui, nes lietuvis prisidės prie visuotinės Bažnyčios reikalų sprendimo, turės savo balsą, o mes jo asmenyje turėsime užtarėją.“ Kardinolo teigimu, atrinkdamas kandidatus į kardinolus popiežius turi visišką pasirinkimo laisvę: „Kiekvienas popiežius savaip sprendžia, turi savo kriterijus. Manau, popiežius Pranciškus pasirinkdamas padėjėjus – kardinolus – iš visų kraštų parodė savo dėmesį ypač mažiems kraštams, tolimiems kraštams, apskritai mažutėliams. Tai jis padarė, jis juos parinko. Šiandien kardinolų kolegijoje jau bus atstovaujama Bažnyčia visame pasaulyje, visuose kontinentuose. Kolegijai labai svarbus vaidmuo tenka renkant būsimą popiežių.“ Kard. A. J. Bačkis kardinolui R. Makrickui linki: „Aš jam linkiu Dievo Motinos globos, kad nepaskęstų kasdieniuose rūpesčiuose, kad išlaikytų dvasinį uolumą, rūpestį visais žmonėmis, kurie lankosi bazilikoje. Svarbu būti ištikimiems ir niekad neprarasti vilties, kai atsiranda sunkumų. Manau, kad Dievas jam padės eiti tuo keliu.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kardinolas-a-j-backis-arkivyskupo-r-makricko-skyrimas-kardinolu-yra-dovana-baznyciai-ir-lietuvai/.

Spalio mėnuo Bažnyčios liturginiame kalendoriuje skirtas Švč. Mergelės Marijos Rožinio maldai. Daugelis šią maldą žino senovišku, bet vis dar dažnai vartojamu pavadinimu – Rožančius. Bet dažniau šiuo žodžiu nusakomas maldos įrankis – karoliukų vėrinys su kryželiu, kuriame dar gali būti ir Mergelės Marijos ar kurio nors kito šventojo medalikėlis. Rožinis – viena populiariausių ir mylimiausių Lietuvos katalikų maldų, kurią dažniausiai išmoko mamos ir močiutės. Jos kasdiene malda į Dievo Motiną prašo užtarti savo šeimas prieš Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, paveda jos globai savo džiaugsmus ir rūpesčius. Rožinis – ne vien moterų malda – jį šimtmečius meldžiasi ir vyrai: šeimų tėvai, kariai, vienuoliai ir popiežiai. Apie Rožinio maldą, jos tradiciją ir Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės šventę žurnalistui Vytautui Markevičiui pasakoja vienuolis dominikonas kunigas Jokūbas Marija Goštautas OP. „Rožinis man yra kasdienė malda, tam tikra stotelė dienoje, kai aš galiu atsitraukti nuo daugybės darbų, rūpesčių, minčių ir prisiglausti prie Mamos. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas būti Kristaus nešėju. Rožinio malda, kuri yra Kristaus gyvenimo slėpinių apmąstymas, mus moko nešiotis Kristų savyje, Jį apmąstyti, Juo gyventi. Ši malda yra ėjimas per Kristaus gyvenimą su Jo mama. Tam tikra prasme Marija tampa ir mūsų Motina“, – sako kun. J. M. Goštautas OP. Kodėl visas spalio mėnuo Bažnyčios liturginiame kalendoriuje skirtas Švč. Mergelės Marijos Rožinio maldai? Juk ir taip dauguma tikinčiųjų kasdien meldžiasi Rožinį. „Žodis „dauguma“ man šiek tiek užkliūva... – sako kun. J. M. Goštautas OP. – Kad daug katalikų meldžiasi Rožinio maldą, tikrai sutinku, bet ar dauguma – abejoju. Spalis, kaip Rožinio mėnuo, man asocijuojasi su gyvenimiškais dalykais. Mes puikiai žinome, kad vitaminų gauname per kasdienį maistą, bet kartą ar keletą kartų per metus mums reikalingas specialus vitaminų kursas – ar po žiemos, ar rudenį. Taip yra ir su liturginiu Rožinio mėnesiu spalį – štai yra vienas metų mėnuo, kurio metu išgyvename intensyvų laiką, sukoncentruotą būtent Rožinio maldai. Taigi, tai yra intensyvus laikas sugrįžti prie šios maldos – ne tik melstis, bet ir apmąstyti, kokią vietą Rožinio malda užima mūsų Bažnyčioje. Tai ypatingas vitaminų kursas, kurį išgyvename kartą per metus. O tie, kurie meldžiasi kasdien, man atrodo, tikrai neišsigąs dar vienos galimybės – dar labiau atrasti Rožinio maldos grožį.“ Dvasininko teigimu, kartais įprasti dalykai mums tarsi atšimpa, todėl reikia iš naujo juos permąstyti, netgi tuos, kuriuos darome kasdien. [...] Kaip šis įvykis susijęs su Rožinio malda? Šventosios lygos laivynas buvo gerokai mažesnis už turkų laivyną, situacija buvo kritiškai grėsminga. Tuometinis popiežius Pijus V (beje, dominikonas) dar prieš lemtingąjį mūšį paskelbė katalikams prašymą, netgi reikalavimą, kad visi melstųsi Rožinį, prašydami Mergelės Marijos užtarimo. Ir jis pats, parpuolęs ant kelių, dieną ir naktį meldėsi Rožinį. Įvyko stebuklas – mūšis buvo laimėtas. Toji žinia popiežiaus dar nebuvo pasiekusi iš mūšio vietos, bet jis stebuklingai buvo informuotas – patyrė apreiškimą, viziją, kad mūšį laimėjo europiečiai, turkų ginkluotosios pajėgos buvo nustumtos. Popiežius Pijus V Mergelei Marijai suteikė Nugalėtojos titulą, o jo įpėdinis, popiežius Grigalius XIII, bule – oficialiu Bažnyčios įsakymu – įvedė Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės šventę, kurią iki šių dienų ir švenčiame pergalės Lepanto mūšyje dieną – spalio 7-ąją. Taip prisimename Mergelės Marijos užtarimą šiame mūšyje ir dėkojame jai už Europos apsaugojimą nuo turkų invazijos.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/dominikonas-kun-j-m-gostautas-op-rozinio-malda-man-tai-prisiglaudimas-prie-mamos/.

Situacija Artimuosiuose Rytuose išlieka sudėtinga ir sunkiai prognozuojama – taip dabartinę padėtį regione vertina politologas, islamo ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius. „Jeigu mes kalbame apie trumpalaikę perspektyvą, atsakymas yra – tos įtampos liktų. Sumažėtų karinių, kitų veiksmų. Tačiau jeigu kalbame apie ilgalaikę perspektyvą, reikia turėti galvoje situacijos trapumą, kuri yra nepalanki žydų valstybei“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja prof. E. Račius. Lygiai prieš metus spalio 7 dieną Gazos Ruožo palestiniečių islamistų grupuotė „Hamas“ netikėtai užpuolė Izraelį, įsiverždama į jo teritoriją ir vykdydama raketų atakas. Prof. E. Račiaus teigimu, šis konfliktas yra ilgaamžis, jis nėra naujas: „Tai, kas įvyko prieš metus, gal kažkas laikytų precedento neturinčiu išpuoliu, nes buvo labai daug žuvusiųjų, pagrobtų žmonių, bet tai nėra didelė naujiena net skaičiuojant žuvusiuosius. Iš tikrųjų tai, kas įvyko spalio 7 dieną, tėra lašas jūroje, lyginant su tomis dešimtimis, jei ne šimtais tūkstančių per visą šį konfliktą žuvusių žmonių abiejose pusėse.“ Prof. E. Račių kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Sakyčiau, kad į šį konfliktą galime žiūrėti per dvejopą prizmę. Viena galėtų būti įvardijama kaip tautų apsisprendimo teisė, kita galėtų būti vertinama kaip kolonializmas ar kolonizavimas – abi prizmės yra susijusios. Jau daugiau nei prieš šimtą metų britai ir prancūzai labai voliuntaristiškai, savanaudiškai nusprendė, kaip turėtų atrodyti politinis regiono, kurį galime įvardyti Palestina, žemėlapis. Tada buvo nuspręsta į Palestiną įleisti Europos žydus, norinčius persikelti į įsivaizduojamą šventąją žemę, kurioje galėtų kurti, kaip tuo metu buvo įvardyta, nacionalinius namus. Apie žydų valstybę, Izraelį, moderniąja prasme tuo metu dar nebuvo kalbama. Tačiau greitai paaiškėjo, kad Europos žydai, kurie kėlėsi į Palestiną, svajojo apie suverenią valstybę. Čia galime prisiminti ir tuos imperialistinius, kolonialistinius britų ir prancūzų kėslus. Tai jau susiję su tautų apsisprendimo teise. Galiausiai, kaip žinome, po Antrojo pasaulinio karo žydams buvo leista Palestinoje įkurti valstybę – savo pagrindais europietišką. Turiu galvoje, kad ją pirmiausia kūrė Europos žydai“, – pasakoja prof. E. Račius. Jo teigimu, žmones, kurie šimtmečiais gyveno toje teritorijoje, turime vadinti palestiniečiais. Tačiau tų teritorijų gyventojai, deja, nesuskubo tuo metu sukurti savo valstybės, įtraukdami ir žydus, naujakurius. Ta valstybė vėliau turbūt net turėjo būti vadinama Palestina. „Tai čia, matyt, yra pati pradžių pradžia, kuri, kaip sakau, jau yra ilgiau nei šimtą metų besitęsianti istorija, – kalba islamo ekspertas. – Dekolonizavimas tarsi ir neįvyko, tačiau, kad ir kaip ten būtų, tai yra britų ir prancūzų nuopelnas ar nusikaltimas, nelygu iš kurios pusės žiūrėsime, – kad pirmiausia buvo leista žydams iš Europos keltis į Palestiną, o tada, vienaip ar kitaip užėmus žemes, sukūrus bendruomenes, įkurti Izraelio valstybę ir turėti savo visuomenę. Šis konfliktas buvo užkoduotas, ir jis tebelieka, nes ta antroji pusė, dabar jau vadinama palestiniečiais, taip ir negavo galimybės dar tada, kai pradėjo svajoti apie valstybingumą, sukurti savo valstybės. Todėl mes matome daugybinius karus pirmiausia tarp arabų valstybių, kitų suverenių arabų šalių ir žydų valstybės. Tų labai brutalių karų buvo ne vienas, ir jie turėjo gilias pasekmes.“ [...] Jo teigimu, Jungtinės Valstijos turi daug interesų regione ir savo strateginio partnerio Izraelio, žinoma, nenori apleisti. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/prof-e-racius-situacija-artimuosiuose-rytuose-islieka-sudetinga-ir-sunkiai-prognozuojama/.

Karinio konflikto Artimuosiuose Rytuose sprendimas žymia dalimi priklauso nuo Izraelio ir jo rėmėjų laikysenos. Pasaulio bendruomenės ir palestiniečių požiūriai į grupuotes „Hamas“ ir „Hezbollah“ skiriasi iš esmės. Karas Artimuosiuose Rytuose neigiamai veikia Europos gyventojų nuotaikas. Šiuos ir kitus aktualius užsienio politikos klausimus dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja politologas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Spalio 1 dieną Iranas smogė Izraeliui maždaug 200 raketų. Tai buvo antrasis tiesioginis Teherano išpuolis per mažiau nei šešis mėnesius. Po ankstesnio Irano smūgio, kuris buvo suduotas balandį, JAV pareigūnai amerikiečių žiniasklaidos priemonėms sakė, kad Izraelis savo ruožtu sudavė atsakomąjį smūgį Islamo Respublikai. Dabar šis konfliktas pasiekė karščiausią tašką. Kas paskatintų arba privertų abi puses deeskaluoti situaciją? „Manyčiau, kad šiuo metu viskas priklausys nuo to, kokį atsakomąjį smūgį po Irano atakos smogs Izraelis. Tai bus gana ryškus ir stiprus signalas Iranui. Jeigu smūgis bus santykinai silpnas, nutaikytas ne į strateginius objektus, tai Iranas interpretuos kaip dabartinės situacijos įšaldymą. Iranas ir jo remiamos grupuotės „Hamas“ bei „Hezbollah“ šiuo metu tikrai norėtų, kad Izraelis sustabdytų savo veiksmus prieš „Hamas“ tiek Libane, tiek Izraelio teritorijoje. Šį klausimą dabar sprendžia Izraelio valstybė ir premjeras Benjaminas Netanyahu. Pagrindinis veikėjas, galintis paveikti Izraelio sprendimus, yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Manau, jos vykdo slaptą diplomatiją tiek su Iranu, tiek su Izraeliu ir ieško galimybių stabdyti eskalaciją, nes dabartinė JAV administracija nėra suinteresuota konflikto plitimu“, – įvykius komentuoja prof. G. Česnakas. Artimuosiuose Rytuose susipynę ne tik didžiųjų pasaulio valstybių, bet ir mažesnių interesai. Tai byloja kai kurių pasaulio lyderių reakcija. JAV prezidentas Joe Bidenas paragino nutraukti karą, o JAV respublikonų kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas pareiškė, kad, jo nuomone, Izraelis turėtų smogti Irano branduoliniams objektams. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino sustabdyti ginklų tiekimą Izraeliui ir pridūrė, kad Prancūzija nesiunčia jokių ginklų Izraeliui. Didžioji Britanija rugsėjį pareiškė stabdanti kai kurių ginklų eksportą į Izraelį, nes jie gali būti panaudoti rimtai pažeidžiant tarptautinę humanitarinę teisę. Pasak politologo, Vidurio Rytų regionas yra daugybės valstybių ir netgi skirtingų veikėjų vienoje valstybėje interesų laukas. „Kalbėdami apie Jungtines Valstijas, Donaldo Trumpo komentarą, mes turime suvokti, jog jis dalyvauja rinkiminėje kampanijoje ir jam reikia rodyti lyderystę, kad nebijo skatinti Izraelį imtis griežtų priemonių. Turint galvoje dabartinį prezidentą Joe Bideną, jis nesuinteresuotas konflikto plėtra, nenori likti istorijoje kaip karo prezidentas. Kalbėdami apie Prancūziją turime prisiminti, kad ji Vidurio Rytuose turėjo kolonijas, tarp jų ir Libaną. Prancūzija visada atidžiai žiūri, kas vyksta Libane, ir yra pasirengusi jam padėti arba bent diplomatiškai užtarti. Jungtinė Karalystė galbūt mano, kad Izraelis tapo pernelyg agresyvus, pasitikintis savimi. Britai apskritai yra gana atsargūs ir nenorėtų, kad šis konfliktas plėtotųsi. Manau, kad Izraelis ir jo premjeras šio konflikto nestabdys iki JAV prezidento rinkimų baigties. Jie tikisi stiprios paramos iš Donaldo Trumpo“, – sako prof. G. Česnakas. Spalio 7-ąją sukanka metai nuo palestiniečių kovotojų grupuotės „Hamas“ surengto išpuolio prieš Izraelį. Politologo teigimu, šis konfliktas užprogramuotas ilgam į ateitį. „Mes galime matyti, kaip Izraelis bando sunaikinti „Hamas“ ir „Hezbollah“ kovotojus. Tačiau reikia nepamiršti, kad palestiniečių identitetas yra suformuotas kaip kovos prieš Izraelį identitetas, ir šis identitetas tikrai nedings. Pasibaigus karui, daug palestiniečių kovotojų bus įvardinti kaip kovotojai už laisvę, bus paskelbti kankiniais, bus bandoma atgaivinti jų idėjas. Vienintelis kelias spręsti šį konfliktą yra atskirti, padalinti tas bendruomenes, tačiau tam reikėtų abipusių nuolaidų tiek iš Izraelio, tiek iš palestiniečių ir labai didelių ilgalaikių tarptautinių įsipareigojimų. Tačiau ir tai jokiu būdu negarantuotų sėkmės, nes tai yra egzistencinė, idėjinė kova, kurios užgniaužti tiesiog neįmanoma“, – įsitikinęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius G. Česnakas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/prof-g-cesnakas-konfliktas-artimuosiuose-rytuose-uzprogramuotas-ilgam-i-ateiti/.

„Labai svarbu išgirsti tai, ką sako mokytojai“, – kalba Vilniaus Balsių progimnazijos mokytojas, Metų mokytojo premijos laureatas Mantas Karanauskas. Žvelgdamas į kritikuojamą Lietuvos švietimo sistemą, pedagogas už tai atsakinguosius ragina atidžiau klausytis mokytojų ir jų perspėjimų. Dienraštis „Bernardinai.lt“ tęsia dokumentikos ciklą „Mokytojai: nekasdieniai pasirinkimai ir kasdienės istorijos“. Trečiame epizode geografijos mokytojas M. Karanauskas pasakoja, kaip susidomėjo geografija, ir ką daro, kad ja sudomintų mokinius, bei kokias problemas švietimo sistemoje įžvelgia dirbdamas pedagogu. M. Karanauskas geografijos mokslu susidomėjo dar sėdėdamas mokyklos suole – jaunuolį sudomino ne tik dėstoma medžiaga, bet ir įkvepiantys pedagogai. Vėliau, atėjus laikui rinktis studijų kryptį, būtent geografija tapo finaliniu pasirinkimu, lydinčiu iki šiol, tad jis įstojo į geografijos pedagogiką buvusiame Lietuvos edukologijos universitete. „Mokytojo darbas man atrodė labai įdomus, tačiau taip pat atsakingas ir labai sudėtingas, bet tai manęs neatbaidė. Mokydamasis dvyliktoje klasėje pradėjau galvoti, ką galėčiau studijuoti. Tarp variantų buvo žiniasklaidos mokslai, vis dėlto geografija nugalėjo. Beliko išsirinkti universitetą ir pradėti mokytis. Tai lėmė turbūt dvi sudedamosios dalys ir dvi šaunios mokytojos – viena mokytoja mokė iki dešimtos klasės, kita – nuo vienuoliktos iki dvyliktos. Kita priežastis – užkabino pats mokomasis dalykas, ir pajutau, kad tai yra ta sritis, kuri mane domina. Iki šiol atrandu kažką naujo tiek pats mokydamasis, tiek mokydamas mokinius“, – džiaugiasi dvylika metų dirbantis mokytojas. Į gimtąją mokyklą jau kaip būsimasis mokytojas M. Karanauskas sugrįžo būdamas ketvirtakursis – per profesinę praktiką. Sėkminga patirtis netrukus išgrynino atsakymą dėl ateities. „Tada buvo sena studijų programa, ir tik ketvirtame kurse mokytojas galėjo nukeliauti į mokyklą pabandyti vesti pirmąsias pamokas. Manęs dažnai klausdavo pirmame, antrame ir trečiame kurse: „Mantai, ar tu būsi mokytojas?“ Į tai neturėjau atsakymo, kol ketvirtame kurse sugrįžau į gimtąją Šeduvos gimnaziją, atlikau mėnesio laiko praktiką ir supratau, kad man patinka ne tik geografija, bet ir vesti pamokas“, – sako jis. Tačiau pirmąsias pamokas mokytojas prisimena ne itin džiugiai. „Buvo karšta, buvau visas išpiltas prakaito, drebėjo ne tik balso stygos, bet ir rankos bei kojos. Pirmą kartą stoti prieš klasę buvo sudėtinga, kitus kartus – šiek tiek lengviau“, – tikina M. Karanauskas. Kūrybinė komanda: Vakaris Vingilis, Lukas Karčiauskas, Kostas Kajėnas, Austėja Zovytė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/geografas-m-karanauskas-labai-svarbu-isgirsti-tai-ka-sako-mokytojai/. Projektą „Mokytojai: nekasdieniai pasirinkimai ir kasdienės istorijos“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 10,15 tūkst. eurų.

Pakviestas pasidalinti šios dienos Evangelija, kurioje Jėzus kalba apie santuoką – nusišypsojau: „Na ką, Dieve, šposiji?“ Nors greit bus trisdešimt metų, kaip esu davęs priesaiką savo žmonai mylėti, iki kol mirtis mus išskirs, tačiau vis dar mokausi nesavanaudiškos meilės. Šios dienos Evangelija – apie santuoką. Fariziejų klausimą Jėzui – „Ar galima atleisti žmoną?“ – galiu išversti taip: „Ar galiu nevykdyti savo priesaikos, duotos prie altoriaus?“ Mane žavi Jėzaus būdas vietoj tiesioginio atsakymo uždavinėti klausimus. Į fariziejų klausimą Jis atsako klausimu: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Šioje vietoje susimąsčiau – ką gi Mozė įsakęs? Per Mozę Viešpats davęs nemažą krūvelę įsakymų, kuriuos, kaip pats Jėzus skelbė, galima sutalpinti į vieną – „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Ir mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 29). Fariziejai geriau žino visus sunkiai suskaičiuojamus įsakymėlius ir ištraukia vieną, kurio pagrindu galima apeiti pagrindinį įsakymą – žmogui, kuriam prie altoriaus esu pasižadėjęs mylėti iki kol mirtis mus išskirs, pasakyti: „Atia, nebenoriu tavęs daugiau čia matyti“. „Juk Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti...“ Ką gi, Jėzau, šiuo pagrindu Senojo Testamento dalyviams galima sudraskyti tai, ką Dievas sujungė? (Mk 10, 9). Jėzus permatydamas širdis paaiškina: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą“, bet Dievo planas kitoks – iš Dviejų tapti viena! Mūsų širdis, širdies kietumas – kliuvinys ištikimybei ir vienybei. Dažnai save pagaunu mąstantį, kad dėl meilės Dievui problemų nėra, na bet dėl meilės artimui jau atsiranda keblumų. Dėl buvimo su kitu džiaugsme turiu mažiau problemų, bet kai patiriu vargą, ligą, kitus nepriteklius, o svarbiausia – nesutampantį charakterį – skyrybos? Mūsų Viešpats kviečia mus imti savo kryžių – galbūt nepatogų artimą, jo nesutampantį charakterį, gėdą... Jis yra meilės šaltinis, Jis pasiruošęs suteikti mums pagalbą. Bendradarbiaudami su Dievu ir įgalinti Šventosios Dvasios galime išpildyti Jo įsakymą mylėti visa širdimi. Mylėti tokia meile, kaip šventasis Paulius Meilės himne gieda: „Meilė kantri, maloninga ir nepavydi, nesididžiuoja ir neišpuiksta, Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi. Ji nesibaigia niekada“ (plg. 1 Kor 13, 4–8). Dievas per pranašą Ezekielį mums davė pažadą: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 26). Dievas per Jėzų ir Šventąją Dvasią suteikia pagalbą mylėti ir išpildyti Jo įsakymą. Kad būtumėme laimingi. Apaštalas Paulius mus ragina: „Būkite pilni Dvasios“ (Ef 5, 18). Šios dienos Evangelijoje taip pat Jėzus rodo į vaikus – toje kultūroje jų menkumą, mažumą, priklausymą nuo tėvų. Tokių yra Dievo karalystė. Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją. Girdžiu kvietimą nusižeminti, tapti mažutėliu, išgyventi savo širdies troškimą būti apkabintam ir mylimam. Prašyti pagalbos gyventi ir mylėti Viešpatį ir savo artimą taip, kaip to trokšta pats Kūrėjas. Gerasis Dieve, dėkojame už tai, kad mus pakvietei į gyvenimą ir dovanojai mus supančius žmones – sutuoktinius, vaikus, tėvus, brolius, seseris, bendradarbius, kaimynus ir kitus, su kuriais mokomės bendrauti, priimti, mylėti. Ypač dėkojame už pačius artimiausius – mūsų sutuoktinius, per kuriuos mokai svarbiausių gyvenime pamokų – mylėti artimą. Palaimink sutuoktinius, kurių širdys suskilusios, sužeistos. Suteik jiems vilties ir išgydyk skaudančias jų širdis, kad galėtume džiaugtis Tavo Karalystės vaisiais dabar ir per amžius. Amen. Darius Savickas yra architektas, ekumeninės sielovados bendruomenės „Kelionė“ narys. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-meile-pagal-dievo-sirdi/.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo apklausa liudija, kad Lietuvoje maisto trūksta kas septintam žmogui, praėjusiais metais jo stigo kas devintam. Prasidėjus šildymo sezonui, „Lietuvos Caritas“ sulaukia vis daugiau paramos maistu prašymų, todėl pirmą kartą spalio 4-ąją skelbia iniciatyvą „Dosnumo krepšelis“. 17 tūkstančių – tiek kol kas tuščių dosnumo krepšelių su prašomų paaukoti ilgo galiojimo maisto produktų sąrašais „Caritas“ paruošė išdalinti įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, mokykloms, darbo ar draugų kolektyvams, šeimoms, pavieniams geradariams. Po lapkričio 17-osios – Pasaulinės vargstančiųjų dienos – pripildytus dosnumo krepšelius „Carito“ savanoriai neš vienišiems, sergantiems, kitų sunkumų patiriantiems žmonėms. Apie tai žurnalistas Vytautas Markevičius kalbina „Lietuvos Carito“ generalinę sekretorę Deimantę Bukeikaitę ir „Lietuvos Carito“ globėją, Kauno arkivyskupą metropolitą Kęstutį Kėvalą. „Labai džiaugiuosi, kad „Lietuvos Caritas“ pradeda šią iniciatyvą, kuri apims visą Lietuvą. Tai meilės iniciatyva padėti mūsų broliams ir seserims prasidedant šildymo sezonui. Nes padidėjusios išlaidos kartais reiškia ir didelį išbandymą, įtampą, kai reikia, kaip sako liaudis – sudurti galą su galu. Aišku, kad mums labai rūpi žmonės, kurie kenčia dėl skurdo, maisto trūkumo. Nors gyvenimo kokybė Lietuvoje, atrodo, gerėja, tačiau vargstančių žmonių nemažėja. Ir jie tikisi pagalbos, solidarumo, tikisi iš mūsų dėmesio. Todėl ši „Dosnumo krepšelio“ akcija yra puiki galimybė ištiesti ranką tokiems žmonėms ir jiems padėti. Sunkumai dažniausiai ištinka rudenį, artėjant žiemai, kai, kaip minėjau, prasideda šildymo sezonas ir reikia daugiau išlaidų šeimos ūkiams“, – mintimis dalijasi arkivysk. K. Kėvalas. Taip pat jis pasakoja ne kartą susidūręs su skurdu lankydamas šeimas: „Kartais pamatai tokią situaciją, kad atrodo: kaip taip gali būti Lietuvoje, juk gyvename ilgus nepriklausomybės metus?.. Tas skurdas ypač ryškus kaimo vietovėse, kur žmonės gyvena nuošaliai ir kur vargstančių niekas net nepamato, nepastebi. Ir tada jie, patirdami tokį didelį išbandymą, neretai praranda sveikatą ir nusimena.“ Arkivysk. K. Kėvalas ragina: „Mes, krikščionys, turime skurstantiems žmonėms padėti – tokia mūsų prigimtis, toks pašaukimas. Pagaliau būsime vertinami pagal tai, kaip žiūrėjome į vargšą. Štai Jėzaus palyginimas iš Mato evangelijos: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Pasakodama, kodėl nutarta skelbti „Dosnumo krepšelio“ iniciatyvą, „Lietuvos Carito“ gen. sekretorė D. Bukeikaitė teigia, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurie stokoja, kuriems sunkiai sekasi pragyventi, sudurti galą su galu. Nors Lietuvos žmonės ir nemiršta iš bado, bet kas penktas iš jų jaučia stoką. Tai parodė pavasarį atlikta Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo užsakyta apklausa. Lietuvoje maisto trūksta kas septintam žmogui, pernai jo trūko kas devintam. Kylant pragyvenimo lygiui, alkstančiųjų pas mus ne mažėja, bet daugėja. „Caritas“ ypač poreikį pagalbai maistu pajunta po vasaros, prasidėjus rudens ir artėjant žiemos sezonui. „Kyla klausimas – kodėl? Atsakymas – žmonės visoje Lietuvoje pradeda mokėti sąskaitas už šildymą, ir jos būna tikrai didelės. Tuomet jie ima taupyti savo sveikatos, neretai ir maisto sąskaita. Tai reiškia, kad pirmasis prioritetas būna susimokėti komunalinius mokesčius už šildymą. [...] Šiemet tų dosnumo krepšelių mes jau turime tikrai nemažai – truputį daugiau negu 17 tūkstančių. Kol kas jie tušti, bet tikimės, kad per netrumpą laiką, pusantro mėnesio, mums pavyks krepšelius pripildyti“, – viliasi D. Bukeikaitė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/arkivysk-k-kevalas-ragina-krikscionys-turi-buti-dosnus-skurstantiems-zmonems-tokia-ju-prigimtis-ir-pasaukimas/.

Spalio 4 d. švenčiame šv. Pranciškaus Asyžiečio (1224–2024) 800 metų gimimo Dangui jubiliejų. Gimimo, ne mirties, nes pati mirtis numirė šventajame, kuris savo gyvenimu paliudijo esantis „alter Christus“ – kitas Kristus. Pats šv. Pranciškus mirtį pavadino seserimi, giedodamas „Saulės giesmę“: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per mūsų sesę kūniškąją mirtį“, nes jis matė esantį Kūrėją, kuriame visa yra gyva amžinai. Žodžiais „alter Christus“ nusakomas kunigystės išpildymo būdas – kunigas, teikdamas sakramentus, neveikia pats kaip asmuo, bet per jo asmenį veikia Kristus. Kunigas visiškai atiduoda save, kad per jį veiktų Šventoji Dvasia. Šv. Pranciškus Asyžietis iš nusižeminimo susilaikė nuo Kunigystės sakramento priėmimo, liko diakonu, bet visą save – kūnu ir siela – atidavė Kristui. Šia proga žurnalistas Vytautas Markevičius kalbasi su Mažesniųjų brolių ordino pranciškonų vyresniuoju, Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministru kunigu Evaldu Daruliu. Pranciškonai Lietuvoje turi ilgą, sudėtingą ir itin ryškią istoriją. Jeigu šiandien pažvelgtume iš paukščio skrydžio, kokį vaidmenį pranciškonai atliko ir dabar atlieka Lietuvos gyvenime? „Broliai misionieriai į Lietuvą atvyko dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. Dirbdami kanceliarijoje, taip pat įvairiuose miesteliuose skleidė Romos Katalikų Bažnyčios tikėjimą. Tas mūsų vaidmuo labai įvairus. Priklauso, aišku, ir nuo to, kur gyvename. Jeigu žvelgtume į šiandieną, sąsajos būtų tokios: šventasis Pranciškus norėjo, kad broliai tiesiog gyventų kartu, liudytų Evangeliją visų pirma savo gyvenimu, o po to žodžiais ir darbais. Tai vienas iš pagrindinių dalykų. Bet kažkokių išskirtinių bruožų tikrai nėra“, – sako kun. E. Darulis OFM. Kalbėdamas apie pranciškonų Lietuvoje aktyvumą ir ryškumą, brolis Evaldas tvirtina, kad tai labai priklauso nuo kartu esančių žmonių. „Aišku, mūsų aktyvumą ir veiklą yra lengviau pamatyti, nes esame grupė žmonių. Brolija, bendruomenė – mes vieni kitus papildome. Jeigu vieną dieną vienas labiau pavargęs ir ne toks aktyvus, tai kiti broliai jam yra kaip atsvara“, – aiškina jis. O kuo būtų galima paaiškinti tikinčiųjų trauką prie pranciškonų? „Nemanau, kad esame kuo nors išskirtiniai, ypatingi ar ypatingai veikiantys, jeigu lygintume save su kitomis bažnyčiomis ar kitais vienuolynais, – kalba kun. E. Darulis OFM. – Aplinkoje, kurioje gyveni, bendruomenė tau suteikia galimybę pačiam kažką nuveikti. Vilniuje ar kituose miestuose kiekvienas kunigas, kiekviena vienuolija turi savo bendruomenę, turi ateinančių į ją žmonių, ir jeigu vyksta kažkokia veikla, vis tiek bus žmonių, kuriems ji patiks. Taip, tų veiklų yra daug. Bet didžiąją dalį jų atlieka ne vien tik broliai, bet ir žmonės, esantys šalia mūsų. Tas komandinis darbas ir sukuria matomumą. Paprastai mūsų bažnyčios būna gana pilnos, ypač sekmadieniais. Ir tikrai labai džiugu, kad ateina tiek daug žmonių. Duok Dieve, kad ir toliau taip būtų, nes šalia viso to, ką mes sakome, dar yra ir Dievo antgamtinė malonė.“ Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kunigas-e-darulis-ofm-sv-pranciskus-tikrai-aktualus-ta-labai-stipriai-isreiskia-ir-dabartinis-popiezius/.