Laikas kultūrai

Pasitikdama Prezidento Valdo Adamkaus 100- metį, leidykla Tyto alba išleido dvi knygas, kurios susipina į vieną – vienos šeimos, vienos tautos ir mūsų valstybės istoriją. Tai fotobiografija „Šimtas Prezidento Valdo Adamkaus metų“, kurios sudarytoja Raminta Jonykaitė ir „Gyvenimas po meilės ženklu“ - rašytojo, buvusio Prezidento referento Arno Ališausko pokalbiai su Alma Adamkiene. „Kartu pasirodančios šios dvi knygos atspindi poros gyvenimą. Kai galvojam apie Adamkus, galvojam apie juos abu“,- sako Raminta Jonykaitė. Daugybę beveik nežinomų faktų papasakoja Alma Adamkienė, kuri, pasirodo, buvo puiki vadybininkė ir mėgo vandens parašiutizmą. „Tai knyga apie tą patį gyvenimą, tą patį darbą, Apie meilę“,- sako Arnas Ališauskas. Ved. Jolanta Kryževičienė Nuotrauka Almos ir Valdo Adamkų asmeninio archyvo

Skulptorė Dalia Matulaitė visą savo gyvenimą kūrė svarbius savo genties, savo šalies istorijos atminimo ženklus. Tikslus ir drąsus kalto kirtis akmenyje iš užmaršties iškėlė didžiųjų valstybės vyrų ir moterų, mitų ir pasakų herojus. „Stumbras“ Kauno Ąžuolyne, „Aušra“ Šiauliuose, „Šventvakarių Ėvė“ Priekulėje, trys skulptūros Klaipėdos Mažvydo parke ir „Neringa“ mieste, Rūdininkų skvere Vilniuje ant skrynios sėdi „Seserys“, vadinusios save rašytojos Lazdynų pelėdos vardu. „Nedaug turime menininkų, kurie būtų taip pilietiškai ir valstybiškai angažuoti. Galingi jos darbai liudijo tikros didmoterės užmojus,“ - sako menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Paskutinioji ciklo „Mohikanai“ laida, skirta skulptorei Daliai Matulaitei. Ved. Jolanta Kryževičienė Galerijos Kunstkamera nuotr.

"Kai kuriuos savo atspaudus esu dovanojęs, Bet kai kurių negaliu dovanot, ypač intymiųjų, nes „Tolių vaizdai“ yra kaip mano malda. Žolynų ciklą siūlė pirkti Pietų Korėjos muziejaus direktorė. Sakau, negaliu parduoti, nes liksiu labai neturtingas. Noriu, kad svarbiausi darbai liktų Lietuvoje“,- sako vienas ryškiausių Lietuvos fotografijos mokyklą formavusios kartos menininkų, fotografas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Kunčius. Senajame šeimos bute, kuriame dabar fotografas gyvena vienas, gausybė albumų, fotoaparatų, autorinių nuotraukų atspaudų. Gal atsitiktinai Algimantas Kunčius atsiverčia albumą „Susitikimai praeitame šimtmetyje“ ir pradeda pasakoti daugybę istorijų apie susitikimus, žmones, apie mūsų laiką. Laidos autorė Jolanta Kryževičienė Algimanto Kunčiaus autoportretas su pirmuoju fotoaparatu Leica

Praėjo 150 metų nuo vieno žymiausių menininkų - dailininko Antano Žmuidzinavičiaus gimimo. Dažniausiai jį prisimename kaip romantiškų Lietuvos peizažų kūrėją. Kodėl atrodytų tokie paprasti, realistiniai, tradiciniai vaizdai ligi šiol jaudina žiūrovus, o kolekcininkai už įspūdingas sumas perka jo paveikslus? Kokiomis klišėmis apaugusi ši asmenybė, įspūdingai prisidėjusi prie nepriklausomos valstybės kūrimo? Kaip elitinei Žmuidzinavičių šeimai pavyko išvengti sovietmečio represijų? „Kai ateiname į erdvę, kurioje mus pasitinka dailininko Žmuidzinavičiaus peizažai, mes atpažįstame vaizdus. Tai kiekvieno lietuvio DNR - mes esame gamtos žmonės“,- sako Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus direktorė, menotyrininkė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė. „Didžiųjų tapybos autoritetų aplinkoje Žmuidzinavičius nebuvo laikomas stipriu menininku, nebuvo priimtas. Bet buvo absoliučiai priimtas publikos ir turėjo didžiulį pasisekimą“,- sako dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Laima Laučkaitė. Laidos autorė Jolanta Kryževičienė. Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus archyvo nuotrauka.

„Visą gyvenimą galvojau apie Kauną. Kas yra miestas? Na, ne vien daugiabučiai, ne vien maximos. Tai ir žiemos uostas, kranai, pauzės, skverai, pakrančių alėjos. Miestas yra visa ko įvairovė, civilizacijos viršūnė. Bet svarbiausia - Kaune nėra miesto vizijos“, - sakė Jurgis Rimvydas Palys, architektas, urbanistas, pedagogas, aistringas akvaurbanistas ir vizionierius, machinų kolekcininkas ir Kaunui atsidavęs patriotas. Kokios buvo svarbiausios Jurgio Rimvydo Palio idėjos, kodėl jo projektai ir vizijos nebuvo priimtos Kauno, kodėl jis pats buvo išstumtas iš aktyvaus miesto kūrimo procesų pasakoja architektas Audrys Karalius ir architektūrologas Almantas Bružas. Ved. Jolanta Kryževičienė

„Kalbant apie sovietinį laikotarpį neteisingai sutapatinama oficialioji kultūra su kultūros visuma. Didžioji dalis buvo tai, ką aš vadinu nepavergtąja kultūra. Ją kūrė žmonės, kurie prisitaikė, bet niekada nesusitaikė“,- taip 2008 metais sakė Vanda Zaborskaitė. Lietuvos literatūros kritikė, eseistė, profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė. Literatūrologė, kuri per didįjį Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedros valymą 1961 metais su kolegėmis buvo pašalinta už nacionalistinių nuotaikų kurstymą ir marksizmo revizionizmą. Mokslininkė, kuriai rūpėjo ne tik literatūra, estetikos problemos, bet ir švietimo ateitis, todėl kartu su Meile Lukšiene atkūrus nepriklausomybę siekė reformuoti sovietinės mokyklos sistemą, kūrė tautinės mokyklos programą. Profesorę laidoje prisimena ją puikiai pažinojusi Meilės Lukšienės dukra, kultūros istorikė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Ingė Lukšaitė. Ved. Jolanta Kryževičienė Zenono Baltrušio / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Kalbėti apie buvusį rūmų meną yra nonsensas. Čia reikia piktybiškai nežinoti lietuviško kinematografo“,- viename interviu sakė kino režisierius, scenaristas Vytautas Žalakevičius, talentingas profesionalas, kurio filmai įėjo į Lietuvos kinematografijos aukso fondą ir kartu sulaukia aštriausios kritikos dėl neva nutylėtos tiesos ar konformistinės traktuotės. Laidoje skamba 1994 metais Izoldos Keidošiūtės interviu su Vytautu Žalakevičiumi. Režisierių prisimena Laimonas Tapinas, Juozas Budraitis, Kostas Smoriginas, Laimonas Noreika. Apie bendrą darbą Lietuvos kino studijoje, režisieriaus filmų kodus pasakoja kinotyrininkė, festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir vadovė dr. Gražina Arlickaitė. Laidos autorė Jolanta Kryževičienė Audriaus Zavadskio nuotr.

Viena unikaliausių, paslaptingiausių poečių, savo eilėse keliavo ne sodžiaus takeliais, o klaidžiojo miesto skersgatviais ir stebėjo bažnyčių bokštus, gėrė kavą kukliose sovietmečio kavinukėse. Juditos Vaičiūnaitės poezijos moteris – laisva, vieniša, o jos švelnus lyrizmas persmelktas iš istorijos gelmių ateinančio tragizmo ir pasaulio kultūros ženklų. Atėjus Juditai Lietuvos literatūroje įvyko lūžis - teigė jos bendraamžiai Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis. Tačiau šiandien jos vardu pavadintas tik dulkėtas keliukas miesto pakrašty, o paminklu tapo lapų skėtis prie šv. Kotrynos bažnyčios. „Pasakyti, kad tai buvo miesto poetė, per seklu. Tai buvo kalbos virtuozė, per kurią atsiskleidė labai gilus turinys“ – sako LLTI šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, poetės raštų rengėja dr. Gintarė Bernotienė. „Mama buvo labai stiprus, švarus žmogus. Kaip ir jos dėdės, dar buvo prieškario karta, idealistai, dirbę Lietuvai“- prisimena poetės dukra dailininkė, popieriaus restauratorė Ula Vaičiūnaitė. Ved. Jolanta Kryževičienė Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

„Teatras yra dvasinė akademija, nieko bendro neturinti su bizniu ir tuščiomis linksmybėmis“,- sakė legendinė Lietuvos teatro aktorė Rūta Staliliūnaitė. Lygiai tris dešimtmečius dirbusi Kauno dramos teatre aktorė išėjo iš teatro, palikusi žiūrovų atminty legendinius vaidmenis: Barborą Radvilaitę to paties pavadinimo Jono Jurašo spektaklyje, Ūbienę - Jono Vaitkais spektaklyje „Karalius Ūbas“ ir Fru Solnes, to paties režisieriaus spektaklyje „Statytojas Solnesas“, misis Gibs Gyčio Padegimo spektaklyje „Mūsų mietelis“, Ulijoną Jono Juraš unikaliame spektaklyje „Smėlio klavyrai“. Tačiau teatrologė Audronė Girdzijauskaitė teigia, kad Rūta Staliliūnaitė neišnaudojo visos savo kūrybinės galios, neišvaidino visų trokštamų vaidmenų. Ved. Jolanta Kryževičienė Augustino Pajarsko nuotr. iš Kauno valstybinio dramos teatro archyvo.

„Dažnai cituoju britų baleto kritiką, rašytoją Arnoldą Haskellį, kuris dar nepriklausomoje Lietuvoje pasakė, kad Kaunas nėra provincija, nes tokia maža ir neturtinga šalis savo biudžeto dalį skiria rimtam menui - operai ir baletui. Visada prisimenu ir norėčiau, kad visos mūsų vyriausybės prisimintų“,- sakė Lietuvos baleto legendinė solistė, dėstytoja, kritikė Aliodija Ruzgaitė. „Tais pilkais laikais tai buvo ypatingai ryški asmenybė. Ji traukė žmones, į ją norėjosi lygiuotis. Mes visada jautėme jos rūpestį ir šilumą“,- prisimena buvusi mokinė, dabartinė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus klasikinio šokio mokytoja, klasikinio šokio metodinės grupės pirmininkė Deimantė Karpušenkovienė. Ved. Jolanta Kryževičienė

Marcelijus Teodoras Martinaitis. Šiais metais balandžio 1-ąją dieną sukako lygiai 90 metų, kai Raseinių rajone Paserbentyje gimė vienas ryškiausių, unikaliausių Lietuvos poetų, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas iš Persitvarkymo sąjūdžio vadovų, Vilniaus universiteto dėstytojas Marcelijus Martinaitis. Ir jau 13 metų, kai be paties poeto kalbame apie jo sukurtą keistuolį Kukutį, apie eilėraščius, kuriuose aptinkame skausmingą, bet neišvengiamą lietuvio perėjimą iš kaimo kosmoso į miesto civilizaciją, iš archajinės ramybės į trikdantį šiandienos chaosą. Laidoje skamba archyviniai pokalbių su poetu įrašai. Marcelijų Martinaitį prisimena jo buvęs studentas poetas Rimvydas Stankevičius. Ved. Jolanta Kryževičienė

„Gyvenimas teatre - tai būti užimtam, vaidinti. Tai yra esmė. Tačiau man teatre viskas patinka, ir scenoje dekoracijas statyti, ir vairuot automobilį, ir vaidint“,- sako šešis dešimtmečius Jaunimo dramos teatre vaidmenis kuriantis aktorius Saulius Sipaitis. Vaidmenys pirmuosiuose Lietuvoje muzikiniuose spektakliuose „Ugnies medžioklė su varovais“ ir „Meilė ir mirtis Veronoje“, Antanas Šatas Dalios Tamulevičiūtės spektaklyje „Škac, mirtie, visados škac“ ir Arūno Žebriūno filme „Riešutų duona“, Oktavas legendiniame spektaklyje „Skapeno klastos“ - tai tik maža dalis iš daugiau kaip penkiasdešimties vaidmenų sąrašo. Apie šeimos istoriją, teatrą, poeziją, kolegas ir nuotykius - pokalbis su aktoriumi Sauliumi Sipaičiu. Ved. Jolanta Kryževičienė Lauros Vansevičienės nuotr.

Mohikanai. Pirmoji ciklo laida. Gytis Lukšas - vienas žymiausių, unikaliausių Lietuvos kino režisierių, kurio filmai „Virto ąžuolai“, „Mano vaikystės ruduo“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Duburys“ tapo mūsų kino aukso fondu. Režisieriaus filmuose net aktoriai-žvaigždės norėdavo suvaidinti kad ir epizodinius vaidmenis, nes Gytis Lukšas visada mokėjo išklausyti, pamatyti ir atskleisti dar nematytus talento bruožus. Tokie buvo A. Masiulio, V. Mainelytės, V. Masalskio vaidmenys. Kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė sako: „Režisierius gal nesukūrė kelių filmų, kurių labai norėjo, bet nesukūrė nė vieno filmo, kuris tarnautų valdžiai ar ideologijai“. Kodėl nuo 2009 metų Gytis Lukšas nesukūrė nė vieno filmo, nors svajojo ir turėjo scenarijų? Pokalbis su Aukse Kancerevičiūte ir archyviniai įrašai su Gyčiu Lukšu. Ved. Jolanta Kryževičienė

Koks buvo Kaunas 1926-aisiais? Laikinosios sostinės kasdienybė, miestelėnų gyvenimai, spaudoje ir eteryje nuskambėję įvykiai bei pasakojimai atveria ano meto miesto pulsą. Šios istorijos leidžia ne tik pažinti praeitį, bet ir atpažinti jos sąšaukas su dabartimi – pamatyti, kaip tuometiniai žmonės įsivaizdavo save, miestą ir ateitį. Pašnekovės VDU profesorė Auksė Balčytienė ir istorikė VDU profesorė Vaida Kamuntavičienė. Ved. Jolanta Kryževičienė

„Be autocenzūros nebūtų jokios kultūros. Kuo baigėsi varžtų atleidimas mes galime stebėti socialiniuose tinkluose“,- sako buvęs laidos „Literatūros akiračiai“ vedėjas Virginijus Gasiliūnas. Penkerius metus, nuo 2001-ųjų, literatūros istorikas, redaktorius, svarbių istorinių tekstų ir raštų rengėjas bei sudarytojas Virginijus Gasiliūnas kūrė svarbiausią to meto literatūrinę laidą ir suteikė jai ypatingų spalvų: gilų istorinį žvilgsnį, konteksto išmanymą ir atvirą asmeninį santykį. Laidose buvo pasakojamos intriguojančios istorijos apie kūrėjus ir naujas knygas, vyko diskusijos apie praėjusį laiką ir pristatomos naujos tendencijos, su didžiausiu pasitikėjimu pašnekovai atskleisdavo laidos autoriui savo išgyvenimus, kūrybos užkulisius. Pokalbis su Virginijumi Gasiliūnu apie literatūrą radijuje, nutikusias istorijas, skamba archyviniai laidos įrašai. Ved. Jolanta Kryževičienė

Literatūra į radiją atėjo nuo pat pirmųjų transliacijų: buvo skaitomi originalūs kūriniai, į studiją ateidavo patys rašytojai arba žymiausi to meto aktoriai. Viena iš ilgiausiai radijo eteryje gyvavusių laidų - legendiniai „Literatūros akiračiai“. Daugiau kaip penkis dešimtmečius, iki 2020 metų, ją kūrė Erika Drungytė, Valdas Gedgaudas, Virginijus Gasiliūnas, Rimantas Kmita, Mindaugas Nastaravičius, Dovilė Kuzminskaitė, Raminta Jonykaitė. Šią laidą pradėjo ir daugybę metų buvo jos autorius - Valentinas Strazdelis. Pasakojimas apie „Literatūros akiračių“ istoriją, žanrus ir autorius. Skamba archyviniai įrašai. Ved. Jolanta Kryževičienė

2003-ių metų rugsėjį kartu su naująja Klasikos programa savo eterio kelionę pradėjo tiesioginių autorinių laidų juosta "Homo cultus" - kultūros žmogus. Penkis kartus per savaitę į radijo studiją ateidavo vis kitas garsus ir žinomas kultūros žmogus pasikalbėti su pašnekovais įvairiomis meno, politikos, istorijos temomis. Garsusis kino kritikas Saulius Macaitis vedė laidą „Judantys paveikslėliai“. „2x2 lygu 5“ - pašėlusi, improvizacijų pilna laida, kurią vedė dailininkas Linas Katinas. Trečiadieniais į laidą „Apie riziką gyventi“ su unikaliais pašnekovais atkeliaudavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, rašytoja Vanda Juknaitė. Iš Kauno atvykdavo istorikas, VDU profesorius Egidijus Aleksandravičius vesti laidos „Paraštės“. Penktadieniais prie laidos „Regimybės“ mikrofono sėsdavo Šiaulių dailės galerijos direktoriaus pavaduotojas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. „Homo cultus“ laidų pradžią prisimename su Vanda Juknaite ir Egidijumi Aleksandravičiumi, Skamba archyvinių laidų fragmentai. Ved. Jolanta Kryževičienė

„Žurnalistai dažnai negali padėti žmonėms, tačiau gali suteikti galimybę jiems kalbėti. Mes turime išlaikyti galios pusiausvyrą“,- sako žurnalistė Audra Girijotė, kūrusi radijo laidas „Be sienų“, „Vėjas vakarų krypties“, „Naujas laikraštis“, „Žmonės ir idėjos“, viena pirmųjų pradėjusi radijo dokumentikos pasakojimus. Audros laidos, kurias ji rengdavo ilgai, nepaisydama savo asmeninio laiko ribų, visada asocijavosi su atsakinga, jautria, sąžininga žurnalistika. Apie žurnalistiką, radiją ir naująsias medijas, apie nepatogias temas ir žmones - pokalbis su Audra Girijote. Ved. Jolanta Kryževičienė

1998 metų rugpjūčio 1-ą dieną radijo eteryje įvyko pirmoji kultūros žurnalo „Kultūros savaitė“ transliacija. Jau pirmoje laidoje išryškėjo svarbiausi struktūros ir kūrimo principai: įvairūs žurnalistikos žanrai, svarbiausi savaitės įvykiai, visos Lietuvos kultūros akcentai, ilgasis pokalbis rubrikoje „Sėskim ir pakalbėkim“. Kaip gimė iki šiol transliuojama laida, kokie buvo pagrindiniai darbo kriterijai, kaip būrėsi bendradarbių, komentatorių komanda? Pirmuosius laidos metus prisimena jos autorės Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė. Tapytojo Rimo Bičiūno studijoje. Monikos Požerskytės nuotr.

Radijo žmonės juokaudavo: dėl ko žmonės klauso radijo? Dėl žinių ir orų! Kas visa tai skaitydavo? Ilgus dešimtmečius populiariausi radijo balsai – diktoriai! Dažniausiai pirmuoju radijo diktoriumi minimas Petras Babickas. Tačiau pirmąja diktore tapo Lietuvos universiteto Teisių fakulteto ketvirto kurso studentė Irena Garmiūtė. kurią laidoje prisimins jos sūnus Andrius Eitutis. Jau po karo į radiją atėjo buvusi Vaidilos teatro ir Panevėžio dramos teatro aktorė, garsioji diktorė Dana Rutkutė. Skambės archyvinis pokalbis su šviesaus atminimo diktore. Dar vieną ypatingą vardą iš praeities būtina prisiminti, tai garsios bajorų giminės palikuonė, unikalioji radijo diktorė Undinė Nasvytytė. Pasiklausysime archyvinio pokalbio, o šviesaus atminimo diktorę prisimins jos Anūkė Agota Mašanauskaitė-Pielikė ir jos bičiulė, dėstytoja Rita Juodeliene. Ved. Jolanta Kryževičienė Radijo diktoriai 1955 metais. Nuotr. iš LRT archyvų

„Koncertus montuodavome žirklėmis, net trisdešimt antrines natas sumontuodavom. Su ta technika, kurią turėjome, mes darėme stebuklus. Net ir seniai įrašyti koncertai šiandien skamba visai neblogai“,- sako keturis dešimtmečius Lietuvos radijo garso režisieriumi, Fondinių įrašų studijos vadovu dirbęs Jonas Mašanauskas. Apie populiariųjų dainų istorijas, apie tai, kaip buvo įrašoma muzika ir kas patekdavo į radijo fondus - pokalbis su legendiniu solistu ir garso režisieriumi Jonu Mašanausku. Ved. Jolanta Kryževičienė

„Įsivaizduokite radijo laidų autorius - dirbančius, kuriančius, kad socialistinio darbo planai būtų geriau vykdomi. Gyventi toje prievartos atmosferoje radijo žmonėms buvo dar sunkiau, nes dažnas viena galvodavo, o kita sakydavo“, - prisimena ilgametis radijo laidų „Netikėti susitikimai“, „Lietuvių godos“ autorius, solistas Balys Urbonas. Iš Dzūkijos, iš partizanų lopšio kilęs Balys Urbonas paauglystėje buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio. Grįžęs po amnestijos įsidarbino tuometiniame Valstybiniame televizijos ir radijo komitete, rengė televizijos reportažus, radijo koncertus, kol perėjo į Literatūros ir dramos redakciją, kurioje dirbo beveik keturis dešimtmečius. Apie radijo atmosferą sovietmečiu, apie cenzūrą ir bandymus kalbėti laisviau, apie svarbiausias laidas ir čia dirbusius žmones - pokalbis su Baliu Urbonu, įrašytas 2010 metais. Skamba archyvinių laidų fragmentai. Antroji laida iš ciklo, skirto radijo 100-mečiui. Ved. Jolanta Kryževičienė

Pradedame dešimties laidų ciklą, skirtą radijo 100-mečiui. 1926 metais radijo istorija prasidėjo beveik drauge su tiesioginėmis radijo teatro transliacijomis. Kaip keitėsi šis unikalus radijo žanras? Kokią cenzūrą teko patirti sovietmečiu dirbusiems redaktoriams ir režisieriams? Kokį radijo teatrą kuria šiuolaikiniai menininkai? Laidoje skamba archyviniai įrašai ir spektaklių ištraukos, Ramintos Jonykaitės pasakojimas apie teatro ištakas, Vakarė Leonavičienė dalinasi įžvalgomis apie šiuolaikinio radijo teatro strategiją. Ved. Jolanta Kryževičienė Alberto Žilinsko nuotraukoje: Lietuvos radijo studijoje įrašomas radijo teatro spektaklis J. Tumo‑Vaižganto „Nebylys“ (1968 m. Iš kairės – garso režisierius R. Kudirka, režisierė G. Jackevičiūtė, redaktorius P. Morkus)

„Šiandien, kai mums trūksta tikėjimo tradicinėmis, religinėmis, humanistinėmis vertybėmis, kai trūksta ateities vizijos, kūrybinė laisvė gali išgelbėti pasaulį“,- taip apie Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų aplinkos menininkės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės-Kasubos gyvenimą kalba jos kūrybos tyrinėtoja, parodų kuratorė ir knygų sudarytoja, VDA profesorė, dr. Elona Lubytė. Šiuo metu vyksta intensyvus pasiruošimas gegužės antrą dieną atidaromai Kasubos kūrybos parodai nacionalinėje Jungtinės Karalystės galerijoje Tate St Ives Kornvalyje. Kas buvo Aleksandra Kasuba, kokie jos kūrybiniai eksperimentai nustebino pasaulį, ką reiškia tampriųjų audinių buveinės - pokalbis su menotyrininke Elona Lubyte. Ved. Jolanta Kryževičienė

Kodėl šiandien yra svarbu mąstyti kritiškai, pasitelkti smalsumą, įžvalgumą? Kokios drąsos reikia, kad galėtum atmesti visuotinai priimtas tiesas ir išsakyti kitokią nuomonę? Kaip atskirti faktus nuo nuomonių ir manipuliuojantį žmogų nuo nuoširdžiai draugiško? Kritinio mąstymo galima išmokti atliekant specialias užduotis ir atvirai atsakant į esminius klausimus, kuriuos rasite naujoje psichologės, psichoterapeutės Linos Dirmotės naujoje knygoje „Kaip tinkamai naudotis savo protu. Kritinio mąstymo pratybos". Pokalbis su knygos autore Lina Dirmote. Ved. Jolanta Kryževičienė

Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų Kinijoje buvo sukurtas Sunzi traktatas „Karybos dėsniai“. Nors iš pirmo žvilgsnio tai knyga apie karo strategiją, karybos dėsnius ir karvedybos taisykles, kūrinys yra tarsi Kinijos kultūros, mąstymo šaknys, jis tapo aktualus pasaulio mąstytojams, ekonomistams, politikams, nes čia kalbama apie strateginį mąstymą, konfliktų valdymą, sprendimų priėmimą. Apibendrintai - apie žmogaus ir pasaulio veikimą. Pirmą kartą šį svarbų traktatą iš senosios kinų kalbos išvertė VU Azijos ir transkultūrinių studijų instituto mokslininkas, filosofas, sinologas, dr. Vytis Silius, kuris laidoje praskleidžia knygos kontekstą ir atrakina traktato idėjas. „Kai pažįsti kitą ir pažįsti save, tada pergalei niekas negresia. Kai pažįsti dangaus ir žemės dėsnius, pergalė gali būti pilnutinė.“ Taip rašė Sunzi. Ved. Jolanta Kryževičienė

Šiais metais minime Lietuvos radijo 100-metį. Pusę amžiaus pagrindinė radijo laida apie literatūrą buvo „Literatūros akiračiai“. Sovietmečiu būdavo įrašomos surepetuotos laidos, atėjus Nepriklausomybei laida tapo pilietiškumo ir laisvės tribūna. Kaip laidą keitė, kokią literatūrą norėjo pristatyti, kokių pokalbių taip ir nepavyko įrašyti prisimena du laidos vedėjai: redaktorius, literatūros istorikas Virginijus Gasiliūnas ir rašytojas, literatūrologas Rimantas Kmita. Baltarusių rašytojos ir žurnalistės Evos Viežnaviec pirmasis romanas „Ko ieškai, vilke?“ („Па што ідзеш, воўча?“) tapo įvykiu ne tik Baltarusijos literatūros pasaulyje. Autorė pasakoja visiškai priešingą oficialiajai versijai istoriją, kai nuo bolševikų okupacijos laikų Baltarusijos žmonės patyrė nežmonišką prievartą, kankinimus, kai aplink kaimus slankiojantys vilkai rydavo gyvulių ir žmonių lavonus. Pokalbis su Vilniaus knygų mugės viešnia Eva Viežnaviec. Ved. Jolanta Kryževičienė

Režisieriaus Oskaro Koršunovo Jaunimo teatre pastatyta Henriko Ibseno pjesė „Laukinė antis“ grąžina mus į klasikinio teatro atmosferą ir kelia amžinuosius klausimus - ar tiesa išlaisvina, ar panardina veidu į purvą? Kodėl idealus beatodairiškai ginančiais žmonėmis taip lengvai gali manipuliuoti kiti, taip pat ir imperialistinė valdžia? Kas yra svarbiausia žmogiškuose santykiuose? Padiskutuoti apie mąstyti skatinantį teatrą, apie šiandien aktualius klausimus, kuriuos Henrikas Ibsenas kėlė prieš 150 metų, susitiko teatrologai, filosofai, kūrėjai Darius Kuolys, Daiva Šabasevičienė, Goda Dapšytė, Audronė Girdzijauskaitė, Gytis Padegimas, Gintautas Mažeikis, Julijus Lozoraitis, Audronis Liuga. Laidoje - pokalbio įrašas. Ved. Jolanta Kryževičienė Lauros Vansevičienės nuotr. iš spektaklio „Laukinė antis“

Visi prisimename garsiąją frazę „Bausti negalima pasigailėti“, kurios prasmė priklauso nuo kablelio vietos. Kas gali išspręsti šią lemtingą kablelio dramą? Pasirodo, geras redaktorius! Kas yra geras redaktorius ir kiek jis gali padėti autoriui ar vertėjui? Kokios kovos vyksta su autoriais, kuriems brangus kiekvienas žodis? Kodėl „už ausų“ ištempę tekstą redaktoriai vis dar lieka nematomi? Kokių nuodėmių pasitaiko redaktorių darbe? Apie matomą ir nematomą redaktorių darbą pokalbis laidoje, dalyvauja šių metų Jaunojo grožinės ir humanitarinės literatūros redaktoriaus (-ės) premijos laureatė Rima Bertašavičiūtė, „Auksinės lupos" laureatė Rita Dikavičienė ir 2023 m. „Auksinės lupos“ laureatė Asta Bučienė. Ved. Jolanta Kryževičienė

Į lietuvių kalbą išversta naujausia amerikiečių istoriko, intelektualo Timohy Snyderio knyga „Apie laisvę“. Kaip rašo autorius, tai knyga tiems, kas nori būti laisvi. Kaip šiandien, karų ir krizių akivaizdoje, mes suvokiame laisvę? Kodėl kai kurios šalys ir jų valdovai įsitikinę, kad yra laisvi žudyti ir vogti? Ką mums liudija ir ko moko herojiška ukrainiečių narsa ginti savo laisvę? Kodėl mums šiandien svarbu suvokti tiesos, moralinių vertybių svarbą ir totalitarizmo, fašizmo pavojų? „Mes nesukūrėme visatos dėsnių (...), mes negalime panaikinti būtinybės dėsnio, bet yra laisvės dėsnis – paslaptingas bendrumas“,– naujoje knygoje rašo Timothy Snyderis. Laidoje apie Timothy Snyderio laisvės suvokimą, naują knygą ir šiandienos aktualius klausimus dalyvauja politikos filosofė dr. Simona Merkinaitė, istorikas dr. Aurimas Švedas ir filosofas, VU TSPMI docentas Simas Čelutka. Ved. Jolanta Kryževičienė.

Praėjo 80 metų nuo vieno garsiausių Lietuvos literatūros kūrinių - Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ sukūrimo. Ir tik dabar pamatysime, kokį kūrinį iš tiesų buvo sukūręs rašytojas, koks buvo jo pirmasis rankraštis ir kokias kančias reikėjo patirti kovojant už kiekvieną sakinį su cenzūra. Apie kraupią „Dievų miško“ redagavimo ir leidybos istoriją, apie tai, kokį romano originalą mes netrukus pamatysime išleistą, pasakoja ilgametė Balio Sruogos kūrybos tyrinėtoja, LLTI tekstologijos skyriaus mokslininkė dr. Neringa Markevičienė ir VU profesorius, tekstologas Paulius Subačius. Ved. Jolanta Kryževičienė

Garsiausia detektyvų rašytoja Agatha Christie yra sakiusi, kad geriausios knygų idėjos jai kildavo plaunant indus. Kokia buvo detektyvų karalienės virtuvė, kur gimdavo mirtini receptai? Kuo skaitytojas traukia keistos išvaizdos, pedantiškas belgas Erkiulis Puaro? Kiek prie jos romanų šlovės prisidėjo kinas? Kodėl praėjus 50 metų nuo detektyvų karaliene vadinamos rašytojos mirties mes vis dar skaitome painiai suregztas Agathos Christie istorijas kalbėsime su tikrais detektyvų žinovais - Natų knygyno vadove Orinta Budnikaite, fantastikos rašytoju, vertėju Gintautu K. Ivanicku, radijo laidos „Nenušaunami siužetai“ vienu iš autorių, menotyrininku Ernestu Parulskiu ir VU Filosofijos fakulteto kriminologu Algiu Čepu. Ved. Jolanta Kryževičienė

Metų pabaigoje pasirodė naujas rašytojo, kino režisieriaus Vytauto V. Landsbergio romanas „Bevardžio sagos“, 20 metų rašyta knyga. Tai aštuonis dešimtmečius apimanti Lietuvos istorijos saga, kurioje skaudžiausios tėvų ir senelių patirtys per nematomas gijas perduodamos vaikams ir anūkams. Pokaris, partizaninio karo prasmė ir tragizmas, sovietmečio degradacija - visos patirtos netektys, traumos ateina iki mūsų dienų. Daugybė atskirų asmeninių istorijų pabaigoje susipina į vieną pasakojimą, kad nė vienas žmogus neliktų pamirštu bevardžiu. Ved. Jolanta Kryževičienė

Kas atsitinka, kai mažo kaimelio žmonės staiga pradeda gauti laiškus, pasirašytus Kalniškio velnio? Kodėl prieš septynerius metus paskendusio jauno vyro mirtį vis dar gaubia paslaptis? Ką slepia juoda ežero gelmė ir kaip visa tai susiję su staigiomis žmonių mirtimis? Visi šie klausimai meistriškai pinami naujame detektyve „Mieste nebetiki velniais". Pokalbis su debiutinės knygos autoriumi Kostu Strielkūnu. Ved. Jolanta Kryževičienė

Kas mus moko sąmoningumo, kuris būtinas, norint suvokti pasaulio procesus ir pasirinkti, kokiu būti žmogumi? Kas skatina ginti vertybes, kai galios pozicijoje esančios jėgos pavojingai keičia pusiausvyrą? Kiekviena gera knyga stiprina vertybinį pamatą, imunitetą manipuliacijoms ir kritinį mąstymą. Kultūros asamblėja pateikė literatūrines rekomendacijas „Oraus ir laisvo žmogaus tekstai“, dvidešimt vieną knygą pasiūlė rašytojai, kritikai ir literatūros žinovai. Asamblėja kviečia šiuos tekstus skaityti drauge, apie juos diskutuoti. Kokios knygos mums svarbios šiandien pokalbis su poete, prozininke, eseiste Giedre Kazlauskaite, poetu, vertėju Mariumi Buroku ir literatūros kritike Ugne Žemaityte. Ved. Jolanta Kryževičienė

Naujausios architektūros tendencijos užtvindė nepriklausomybę atkūrusios tarpukario Lietuvos sostinę Kauną. Žinomiausi valstybės veikėjai, menininkai ir net paprasti tarnautojai statė namus, gražiausiose miesto vietose kilo elegantiški, skoningi statiniai. Per du dešimtmečius išduota 12 tūkstančių statybos leidimų. Tačiau sovietų okupacija viską pakeitė. Daugybė gražiųjų pastatų šiandien saugo beveik pamirštas, dažnai tragiškas buvusių šeimininkų istorijas. Šias istorijas naujoje knygoje „Namai ir likimai“ surinko ir papasakojo žurnalistė, gidė Viktorija Vitkauskaitė, su kuria ir keliaujame per mūsų visų istoriją. Laikas kultūrai. Ved. Jolanta Kryževičienė Diplomato P. Klimo šeimos vila „Eglutė“. Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Prasidėjo 10-asis mažųjų leidyklų organizuojamas „Paviljono knygų savaitgalyje“. Kaip mažosios leidyklos kuria savo unikalumą? Kas motyvuoja sunkiai dirbti, bet visomis išgalėmis siekti kokybės? Kaip sudėtingoje knygų rinkoje išgyventi? Apie jubiliejinį renginį ir kasdienį gyvenimą - leidyklos Baziliskas projektų vadovas, poetas, vertėjas Simonas Bernotas, leidyklos „Aukso žuvys“ vadovė Sigita Pūkienė ir leidyklos Rara vadovas Benas Arvydas Grigas. Ved. Jolanta Kryževičienė

„Jeigu pasakyčiau, kad raketa Kijeve pataikė į mokyklą ir žuvo 15 vaikų, tai iššauktų žmogišką reakciją - taip negali būti. Bet jei pasakyčiau, kad ta mokykla buvo Gazoje? Negaliu suprasti, kodėl tada išjungiame žmogiškumą?"- klausia režisierius Adomas Juška Jaunimo teatre statantis spektaklį pagal palestinietės rašytojos Adania Shibli knygą „Menka detalė“ (leidykla Rara). Pokalbis su režisieriumi Adomu Juška. Ved. Jolanta Kryževičienė

„Jeigu politiko kalboje atpažinsime, kur jis nori mus nuvesti, ar jis nori mus suskaldyti, tada suprasime, kodėl jis taip daro. Retorika yra nuostabus įrankis kritiniam mąstymui“,- sako retorikos specialistė Neringa Bliūdžiūtė, analizuodama Terry Szuplat knygą „Menas kalbėti“. Aštuonerius metus Terry Szuplat dirbo JAV prezidento Baracko Obamos kalbų rašytoju. Naujoje savo knygoje jis pasakoja apie tai, kas yra gera kalba, kodėl tik tikėdami tuo, ką sakome, galime sudominti klausytoją. Ved. Jolanta Kryževičienė Nuotraukoje Neringa Bliūdžiūtė ir Terry Szuplat

„Mokytojo išpažintis“( Alma littera) taip vadinasi ironiška, linksma ir kartu skaudi, trikdanti knyga apie mokytojo kasdienybę. Pasakojimas apie mokytoją Alfą ir jo žmoną Birutę skaitytoją atveda į mokyklą, kur bet koks mokinys gali pasiųsti savo mokytoją ir įteikti granatą, sugrąžina į namus, kur žmona prasitaria, kad žmogumi vyras tampa tik tada, kai nereikia į mokyklą. Kur yra prestižine turėjusios tapti profesijos paslaptis, kad joje dirbantys žmonės jaučiasi žeminami ir nevertinami, bet ... džiaugiasi savo mokiniais ir tiki, kad viską galime pakeisti. Pokalbis apie naują knygą su jos autoriais - istorijos ir etikos mokytoju, socialinių mokslų daktaru Algiu Bitautu ir knygų pasaulio žmogumi Giedre Bitautiene. Ved. Jolanta Kryževičienė Mindaugo Meškausko nuotr.

Kodėl 1940 metais Lietuvos okupacija įvyko taip lengvai ir paprastai? Kodėl nebuvo nė vieno šūvio ar diplomatinio protesto? Ar buvo įmanoma išvengti bent laikino nepriklausomybės praradimo, ar tai buvo neišvengiamas įvykis? Kuo pasireiškė lėto skverbimosi strategija į Lietuvą? Atsakymus į visus šiuos klausimus rasite Lietuvos istorijos instituto neseniai išleistoje knygoje „Lietuvos visuomenė 1939 – 1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“. Laidoje pokalbis su knygos ir tyrimo autoriumi, šio instituto mokslo darbuotoju, humanitarinių mokslų daktaru Artūru Svarausku. Ved. Jolanta Kryževičienė

„Šeimininkas ir jo dvariškiai. Antanas Sniečkus ir jo aplinka (1926–1974)“. Taip vadinasi neseniai išleista knyga, daugiau kaip 400 puslapių tyrimas, kurio autorius - Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras, tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ bendraautorius istorikas Marius Ėmužis. Kodėl šiandien yra svarbu tyrinėti sovietmečio politinės nomenklatūros gyvenimą, kokį vaidmenį vaidino 33 metus LKP vadovavęs pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, kokia buvo jo aplinka ir kokiuose užkulisiuose buvo priimami svarbiausi sprendimai? Pokalbis su istoriku Mariumi Ėmužiu. Ved. Jolanta Kryževičienė Dovaldės Butėnaitės nuotr.

Nuo nepriklausomybės pradžios Lietuvoje liko keturis kartus mažiau knygynų. Pasikeitęs gyvenimo būdas, skaitymo įpročiai, atsiradusi internetinė prekyba savininkus privertė spręsti daugybę iššūkių. Kaip išgyventi ir netapti tik daiktų parduotuve? Ką padaryti, kad knyga paprasčiau pasiektų skaitytoją? Kaip mažinti knygų kainas? Diskusijoje dalyvauja „Pegaso“ knygynų tinklo direktorė Jurga Sakalauskaitė, Knygos.lt įkūrėjas ir savininkas Artūras Karosas, Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausias redaktorius Saulius Repečka, nepriklausomo knygyno „Kolibris“ bendrasavininkė ir knygyno šeimininkė Jolanta Malakauskienė. Ved. Jolanta Kryževičienė

Nors dar ir šiandien vyksta Rusijos karas prieš Ukrainą, Izraelio karo veiksmai, amerikiečių žurnalistas Bobas Woodwardas parašė knygą, kurioje analizuoja ne tik šiuos du karus, bet ir politinius karus JAV valdžioje. Per vieną savo kadenciją Prezidentas Joe Bidenas turėjo išspęsti daugybę gyvybiškai svarbių globalių problemų. Pasinaudodamas slaptais dokumentais, interviu su įvykių liudininkais autorius atskleidžia politikos užkulisius, žvalgybos duomenis, slaptus pokalbius ir susitikimus, siekiant išvengti karo ar jo eskalacijos. Apie karą, politiką, viešą informaciją ir slaptus veiksmus pokalbis su žurnaliste, laidų vedėja Daiva Žeimyte-Biliene, saugumo ir gynybos ekspertu Aurtimu Naviu, politologu Linu Kojala. Ved. Jolanta Kryževičienė

Kitąmet sukaks jau dešimt metų, kai nebeliko filosofo, pedagogo, eseisto, viešojo intelektualo Leonido Donskio. Naujoje knygoje „Donskis yra Donskis“ beveik penkios dešimtys žmonių dalinasi prisiminimais apie šią neeilinę asmenybę ir daugelis tekstą baigia žodžiais: man jo labai trūksta. Šiuos visus Liuką (taip jį vadino draugai) pažinojusius žmones kalbino Jolanta Donskienė, Leonido draugė, žmona, idėjų palaikytoja. Apie naują knygą, apie tai, kas į ją nepateko, apie gyvenimą su ne vieną išbandymą ir praradimą patyrusiu intelektualu, sugebėjusiu ir toliau kalbėti be pykčio - pokalbis su Jolanta Donskiene. Ved. Jolanta Kryževičienė Nuotr. Gretos Skaraitienės/BNS