Podcastas prie vyno taurės
Andrius Tapinas
Neįpareigojantys nuoširdūs pokalbiai su įdomiais žmonėmis tapinas.substack.com
Neįpareigojantys nuoširdūs pokalbiai su įdomiais žmonėmis tapinas.substack.com
“Auksiniai berniukai. Po 20 metų” #20
Epizodai
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com Berniukai aiškinasi, kaip pralinksminti Paulių, klauso ir komentuoja blogiausią visų laikų lietuvišką dainą, aptaria politines aktualias bei renkasi rinkiminius šūkius ir pavardžių anagramas.
Thank you Algimantas Bružas, Marius Kazlauskas, Rasa, Arnoldas, Lina, and many others for tuning into my live video! Join me for my next live video in the app. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Visus Delfi Įtakingiausius politikus galite rasti čia: https://www.delfi.lt/itakingiausieji-2026/politikai/#results * Elitui Nausėda neįtakingiausias Tai turbūt esminė įžvalga - dauguma elito grupių nelaiko prezidento įtakingiausiu, šiemet to dar nepakako, kad išstumtų jį iš įtakingiausio pozicijos, bet spėju, kad tai paskutinė statulėlė, kurią atsiėmė prezidento patarėjas * Sinkevičius kaip premjeras ir partijos vedlys yra maxinęs savo įtaką Prieš apdovanojimus abejojau, ar šviežias premjeras apskritai pateks į trejetuką, užleisdamas vietą šimtmetį švęsiančiam Adamkui, bet akivaizdu, kad po Ruginienės eksperimento daug kas jį mato, kaip pagrindinį šalies vairininką * Kasčiūnas beldžiasi į top3 duris Geros žinios TS-LKD lyderiui, jam labai nedaug pritrūko iki pirmojo trejetuko, galiu drąsiai spėti, kad kitais metais ten jį matysime, o jei Delfi projektas tęsis - 2028 ar 2029 jam labai realu atsiimti ir pagrindinio įtakingiausio politiko statulėlę * Sinica, Sinkevičiai ir Cesiulis - sparčiausiai kilo nuo pernai metų Mindaugo Sinkevičius kilimas logiškas, Virginijaus irgi - jis pasididino įtaką tapęs partijos vadovu ir iš 25 vietos pernai pakilo į 12 šiemet. Nestebina ir aktyviai komunikuojančio Sinicos augimas - nuo 30 vietos iki aukštos 16 šiemet. Įdomesnis dviejų progresyvių socdemų merų, kurie nepalaikė LSDP buldozerio mėginant užvaldyti LRT, ir nesusipyko su įtakingais visuomenės ir elito nariais, augimas. Alytaus meras Cesiulis kyla per 15 pozicijų iš 40 į 25 vietą, o Vilniaus rajono meras Duchnevič - per 12 pozicijų iš 42 vietos į 30. * Skausmingas Skvernelio kritimas ir kiti nelaimėliai Čia didžiausia politiko tragedija, dar pernai buvęs antras įtakingiausias ir realiai svarstęs apie prezidento rinkimus, dabar Skvernelis yra visiškam politiniam užribyje, nukritęs net per 29 vietas iki 31-osios. Kitas ekspremjeras Paluckas skrieja žemyn per 17 pozicijų ir iš pirmo dešimtuko 9 vietos atsiduria tik 26. Dar daugiau pozicijų prarado buvusi KAM ministrė Šakalienė, kuri faktiškai pasitraukė iš viešosios erdvės ir iš 12 vietos nukrito į 46. Tiek pat pozicijų kiek Skvernelis prarado ir konservatorė Morkūnaitė-Mikulėnienė, tik jos kritimas iš 60 į 89 ne toks reikšmingas. * Seimo pirmininkas - vienas iš trijų - nepatenka net į dešimtuką Olekas nei kam labai įdomus, nei kam nors turi įtaką. Kai Seimo pirmininkas nepatenka net į dešimtuką, tai labai prastos žinios politiko reputacijai ir svoriui. * Elitas Žemaitaitį mato tik 13, o visuomenė - 6 Čia viskas normalu, elitas visada linkęs populistus nužeminti ir apsimesti, kad jie nedaro įtakos. Tas pats ir su Petru - Gražulis elito nuomone tik 69 vietoje (kaip simboliška), o visuomenė kelia jį į 33. * Ruginienės krytis - visuomenėje tik 40, elito balsavime tik 33 Blykstelėjo ir dingo net nespėjusi užsiauginti politinio svorio. * Pramogų pasaulis gyvena Grybauskaite ir Šimonyte Mūsų pop-kultūroje yra dominuojanti liberaliosios dešinės kryptis, todėl nenuostabu, kad Grybauskaitė, Kasčiūnas ir Šimonytė jiems yra trys įtakingiausios figūros * Visuomenė labiau vertina moteris Didžiausias skirtumas nuomonių dėl trijų moterų. Elitas Pinskuvienei skyrė tik 73 vietą, Bilotaitei 88, o aplinkos ministrei Andriulaitytei vos 95, o visuomenė sudėjo jas į pirmą trisdešimtuką - atitinkamai 20, 27 ir 24 vietos * Atpažįstamumas prieš įtaką politinėje sistemoje Elitas mato užkulisinę premjero tėvo veiklą ir Rimantą Sinkevičių stato 30, visuomenė to nežino ir skiria tik 74 vietą. Pilkuoju TS-LKD kardinolu vadinamas Mindaugas Lingė elito nuomone yra 40, o visuomenės tik 82. * Buvo, bet išnyko Ryškiausias išgaravimas iš sąrašo - buvęs prezidentinis kandidatas Giedrimas “dirbau NATO” Jieglinskas, buvo 43, dabar jo neliko iš viso. Tarp įtakingiausių neliko ir eks-ministro Šadžiaus, Uspaskicho, Raskevičiaus, Navickienės * Nebuvo, bet atsirado Ryškiausi debiutai priklauso naujosios Vyriausybės nariams ir aukščiausiai atsiranda KAM ministras - Kaunas, kuris įsitaiso net 17 vietoje. 35 vietoje aplinkos ministrė Andriulaitytė, šalia jos - ekonomikos ir inovacijų ministras Grikšas. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com Kad jau longevity ir viską ten, tai podcastą “Prie vyno taurės” keičia “Ilgoji versija” ir atsiranda video versija. Nenorintiems žiūrėti, o tik klausyti - apačioje yra ir tik audio versija prenumeratoriams:
Andriaus Substacką palaiko prenumeratoriai. Prisijunk prie augančios bendruomenės Aštrūs klausimai Lietuvoje gali greitai peršokti per kategorijas. Ekonominiai klausimai gali greitai tapti politiniais (kylančios kuro kainos jau tapo politiniu klausimu). Kultūriniai klausimai gali virsti politiniais (pamenat, kaip greitai Lukiškių aikštėje turėjusi stovėti skulptūra virto politizuota arba kaip greitai urbanistinis - kultūrinis sprendimas dėl pliažo toje pačioje nelaimingoje Lukiškių aikštėje virto politine diskusija). Galimi ir atvirkštiniai judesiai - politinis sprendimas dėl Taivanio atstovybės ilgainiui tapo ekonomine problema verslo santykiuose su Kinija. “Misionierių sodų” problema iš nekilnojamojo turto plėtros projekto virto sociokultūrine diskusija. Bet itin retai klausimai kaip vaikų žaidimo aikštelėje peršoka per visas tris kategorijas - nuo ekonominio iki kultūrinio iki politinio. Migracija tapo vienu iš tokių ir šitoje kebeknėje geriausiai jaučiasi populistai politikai ir chaoso agentai. Jeigu neimsime domėn nelegalių migrantų veržimosi per sienas, imigracija įprastai pas mus buvo ekonominis klausimas. Niekas nesiginčijo, kad Lietuvos verslui reikia stiprios ekonominių migrantų injekcijos. Editą Mildažytę gal ir šokiravo vienas pamatytas netvarkingai vairuojantis Bolto vairuotojas, bet į logišką klausimą - jeigu jį išmesim, kas žengs į priekį užimti jo vietą, niekas neturi atsakymo, o ir noro didelio nėra. Istorijos apie filipiniečius, po dvylika gyvenančius viename bute, mus kraupina, bet lygiai taip pat prieš keliasdešimt metų kraupo britai, savo tabloiduose skaitydami apie ketvirtojoje Londono zonoje po penkiolika viename bute gyvenančius lietuvius ar lenkus. Čia ginčo nėra. Ginčas atsiranda, kai pasigirsta frazė - “ekonominiai migrantai mums reikalingi, bet tokie, kokių mes norime”. Ir ekonominis klausimas sklandžiai tampa demografiniu. Kokių migrantų mes norime? Ir čia švediškas nuomonių stalas - didžioji dalis turbūt pasakytų, kad kuo panašesnių į mus, norinčių ir galinčių kuo greičiau asimiliuotis, išmokti kalbą, prisitaikyti prie Lietuvos kultūros. Viena dalis verslo sakytų, kad kuo pigesnių, kita dalis sakytų atvirkščiai - turinčių kuo aukštesnes kompetencijas. Saugumu besirūpinanti visuomenės dalis akcentuotų kuo artimesnes geopolitiškai šalis, o žmogaus teisių gynėjai džiaugtųsi, jei teisę dirbti ir gyventi gautų migrantai iš šalių, kur jiems kyla įvairios grėsmės. Galbūt diskusijoje išsikristalizuotų idealus migranto Lietuvoje portretas, bet net ir dirbtiniam intelektui tai tapo problema. Paprašytas jis ilgai muistėsi, išsisukinėjo, bet pagaliau sugeneravo tokį migrantą: Oleksandras, 29 metai, kilęs iš Vakarų Ukrainos, atvykstantis su sutuoktine, planuojantis 2-3 vaikus ir ilgalaikį gyvenimą Lietuvoje, jau kažkiek mokantis lietuviškai, nominaliai krikščionis, bet praktiškai sekuliarus, su aukštuoju STEM išsilavinimu, inžinierius arba IT specialistas. Pripažinkime, kad prasidėjus karui tokių “Oleksandrų” pasiūla tikrai išaugo, vėliau juos ėmė keisti “Aliaksandrai”, bet čia atsirado bėda su gimtąja šalimi. Tačiau toks sintetinis portretas niekaip negali išspręsti darbo rankų trūkumo, su kuriuo susiduria Lietuvos verslai. Oleksandras kurjeriu nedirbs, dėl jo kovos ir gerą atlyginimą siūlys minimum keturios didelės kompanijos. Todėl reikia sutarti, kad demografinio klausimo apie “idealų migrantą” realybėje mes neišspręsime ir čia dėsnius diktuoja rinka, kuri sako labai aiškiai - dabar važiuoja žmonės iš Azijos ir dominuoja Centrinė Azija, Migracijos departamento duomenimis, visos top 10 labiausiai augančių migrantų bendruomenių yra iš Azijos. Nuo 2023 metų uzbekų Lietuvoje išaugo 6.3 karto iki 11 tūkstančių, tadžikų - 5 kartus iki 7 tūkstančių, indų - 6 kartus iki 9 tūkstančių. Pakistaniečių ir filipiniečių išaugo net po 13-14 kartų, bet jų buvo pradžioje nedaug, tad bendri jų skaičiai dar dešimčių tūkstančių nesiekia. Kitoks vaizdas žiūrint į baltarusius ir ukrainiečius, nors bendra skaitine išraiška jų vis dar daugiau, bet per trejus metus matosi mažėjimas. Ukrainiečių sumažėjo nuo 94 iki 78 tūkstančių, o baltarusių skaičius buvo išaugęs iki 62 tūkstančių ir dabar sumažėjo iki 48 tūkstančių. Bendras ukrainiečių ir baltarusių Lietuvoje skaičius vis dar gerokai didesnis - 127 tūkstančiai lyginant su 52 tūkstančiais iš labiausiai augančių Azijos bendruomenių, tačiau migracijos geografijos pasikeitimas aiškus. Formulės 1 lenktynėse kartais matome prognozes, kiek reikės lenktynininkui laiko, kol pasivis priekyje važiuojantį konkurentą. Jeigu tendencijos nesikeis - šitos dvi bendruomenės susilygins 2030 metų pabaigoje. Sveikas protas sako, jeigu yra srautas, jį reikia suvaldyti taip, kad būtų efektyviausia. Stadione valdomi žmonių srautai. Prekyboje valdomi ir balansuojami eksporto importo srautai. Žmogiškųjų išteklių ekonomikoje turėtų būti valdomi migrantų srautai. Ką dar sako sveikas protas - aiškiai identifikuoti, kiek Lietuvai dabar reikia ir ateityje reikės a) aukštos kvalifikacijos darbuotojų, b) nekvalifikuotų darbuotojų, kurie padengtų įvairias rinkoje esančias skyles. Ar tikrai 2028 metais mums reikia 80 tūkstančių tadžikų, uzbekų ir pakistaniečių? Jeigu tiek nereikia, o kiek reikia? Velnias slypi detalėse - šių metų migrantų kvota buvo 24 706 ir ji jau išnaudota. Skaičius yra, bet ką jis reiškia ir į kokį klausimą neatsako? O kiek iš tikrųjų Lietuvai šiemet reikėjo darbuotojų, kiek reikėjo vairuotojų, o kiek suvirintojų, kiek inžinierių, o kiek slaugytojų. Ir dar svarbiau - kiek visko reikės po trejų metų? Ką sako mūsų politikai ir šalies vadovai? Beveik visi kalba apie migracijos griežtinimą, nes tai yra tai, ką nori girdėti dauguma žmonių. VRM ministras Katelynas sako, kad dabartinė kvotų sistema neveikia, reikia naujos. Prezidentas sako, kad reikia labiau kontroliuoti laikiną migraciją ir prižiūrėti, kad ji nevirstų nuolatine. TS-LKD lyderis Kasčiūnas siūlo mažinti migracijos kvotą iki 10 tūkstančių migrantų, darant išimtis aukštos kvalifikacijos darbuotojams ir vykdyti selektyvią migracijos politiką, renkantis mums kultūriškai artimesnes šalis. Pasitikrinau, ar kuris nors iš aukštesnio rango šalies politikų yra kalbėjęs apie migrantų strategiją bent kelių metų perspektyvai ir radau Demokratų sąjungos vadovą Virginijų Sinkevičių, kuris šiemet kartu su ekonomistu Adomu Klimantu bent jau suformulavo tokią tezę: “Valstybei laikas turėti aiškų supratimą, kiek ir kokių migrantų mums reikia ilgame laikotarpyje” Atrodytų, kad nėra sudėtinga padaryti tokius žingsnius: * Paskaičiuoti, kiek ir kokių profesijų darbuotojų trūks per 3-5 metus * Kiek jų galima padengti Lietuvos gyventojais, grįžtančiais emigrantais ar ES šalių darbuotojais. * Nustatyti likutį ekonominiams migrantams * Pagal poreikį nustatyti kvotas ir kvalifikacijos prioritetus. Sudaryk think tanką iš politikų, ekonomistų, verslininkų ir demografijos specialistų ir išspręsk šitą užduotį. Regis, paprasta. O tada atvažiuoja baikeriai su kiaulės galva, deginam Koraną ir visa ekonominė/demografinė diskusija pavirsta kultūriniais karais, kuriuose puikiai išnaudojama Kito baimė. Staiga pradėjome kalbėti jau ne apie tai, kiek Lietuvos statyboms reikia suvirintojų, bet apie islamą, lietuvišką tapatybę ir apie tai, kad Mildažytė nesupranta, kokią ekonominę naudą valstybei atneša “invazinės rūšys”. Toliau jau keliaujam gilyn į triušio olą - vieni piktinasi baikeriais, antri - besimeldžiančiais musulmonais, treti tuo, kad jie nesistengia prisitaikyti prie šalies, į kurią atvyko, papročių ir kultūros, ketvirti nesupranta, kodėl painiojami Lietuvoje daug metų gyvenantys musulmonai ir prieš mėnesį atvykę tadžikai, penkti baisisi uzbekais, o šešti pasakoja, kaip maloniai su jais lietuviškai bendravo Bolto vairuotojas iš Egipto. Asmeninės patirtys išsipučia iki nacionalinių, multiplikuojasi, įtampa prūdelyje kyla. Ir pagal klasikinį scenarijų, kurį jau praėjo Vakarų Europos valstybės, tokiame prūdelyje atsiranda terpė populistams, kurie visą platformą statys ant “neįleisime naujų migrantų, o senus išvarysime”. Lygiai prieš 10 met… This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com
Thank you Algimantas Bružas, Emilija, Gintarė Vasiliauskaitė, Armanė Mingailė, Arnoldas, and many others for tuning into my live video! Join me for my next live video in the app. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Kai Sinkevičiaus “yes man” Juro Taminsko vadovaujama Susisiekimo ministerija nusprendė atleisti iš darbo turbūt vieną geriausių Lietuvos vadovų ir aviacijos specialistų Simoną Bartkų ir išvaikyti oro uostų valdybą pakeisdama ją savais, tikėjausi, kad gausime dar vieną šitiems valdantiesiems būdingą nekompetencijos, bet ištikimybės porciją. Gavome dar įdomesnį variantą. Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Vakar paskelbta nauja valdybos sudėtis ir už vieną esminių dalykų - strateginį planavimą ir aviacijos sritį bus atsakingas Oleksandr Laneckij, turintis 15 metų vadovaujamą patirtį civilinės aviacijos sektoriuje ir save pristatantis kaip ukrainiečių kilmės lietuvį. Dabar toliau reikia eiti chronologiškai. Greitai patikrinus Laneckij patirtį matosi, kad didžiąja dalimi ji susijusi su rusijos ir baltarusijos rinkomis. Bet reikia pabrėžti - iki 2022 metų. Vienas įdomiausių biografijos momentų - Laneckij trejus metus nuo 2009 iki 2012 metų dirbo Žiemelio kompanijos “Avia Solutions Group” pardavimų viceprezidentu, atsakingu už rusijos ir NVS rinkas. Vėliau septynerius metus bendrovėje “Linetech Aircraft Maintenance”, kuri rūpinosi orlaivių priežiūra Baltijos šalyse, Ukrainoje, Lenkijoje ir NVS šalyse. Paraleliai nuo 2012 metų Laneckij vadovauja bendrovei “Friendly Avia Support”, kuri, kaip jis pats pristato LinkedIn, konsultuoja aviacijos verslo atstovus bei valstybines agentūras Ukrainoje ir Uzbekistane. Tik paskelbus apie Laneckį viešai pasisako konservatorė, Seimo narė, buvusi Šimonytės Vyriausybės kanclerė Giedrė Balčytytė, kuri meta Laneckiui greitus kaltinimus: Oleksandr Laneckij savo viešoje Linkedin paskyroje rašo kaip jo įmonė konsultuoja baltarusijos vyriausybę padedant pritraukti pigių skrydžių oro bendroves (gal net tas kuriomis buvo skraidinami nelegalūs migrantai iš Vidurio rytu valstybių, kurie po to masiškai buvo siunčiami į Lietuvą?). O iki 2023 rugpjūčio (einant antriems rusijos karo prieš Ukrainą metams) jau kita jo įmonė taisė orlaivių variklius užsakovams iš rusijos. Yra daugiau įdomių detalių. Antai 2026 liepos mėnesį naujasis Oro uostų valdybos narys teikia įžvalgas rusų žiniasklaidai apie tai, kaip geriau daryt su rusų oro uostais (nuoroda komentare). Atrodo išties patyręs kandidatas. Oleksandr Laneckij tą patį vakarą jai irgi atsako viešai: Seimo narė Giedrė Balčytytė savo įraše socialiniame tinkle „Facebook“ pateikė tikrovės neatitinkančią, manipuliatyvią ir mano reputaciją žeminančią informaciją. Todėl noriu pateikti aiškius ir faktais pagrįstus atsakymus. 1)Dėl bendradarbiavimo su Baltarusija ir „migrantų gabenimo“ Bendrovė „Friendly Avia Support“ 2018–2019 m. konsultavo Baltarusijos oro navigacijos įmonę išskirtinai dėl regioninių oro uostų (Gardino, Bresto ir kt.) patrauklumo didinimo bendrovei „Ryanair“. Bet koks bendradarbiavimas su Baltarusijos subjektais buvo galutinai nutrauktas dar 2020 m. pavasarį, prasidėjus pandemijai, – likus daugiau nei metams iki 2021 m. migrantų krizės ir gerokai anksčiau, nei buvo įvestos atitinkamos sankcijos. 2)Dėl orlaivių remonto Rusijos užsakovams. Metami kaltinimai dėl orlaivių variklių remonto Rusijos užsakovams yra visiškai melagingi. Lenkijos įmonė „Linetech“ ir jos dukterinės bendrovės nutraukė bet kokį Rusijos oro linijų orlaivių aptarnavimą 2022 m. vasario 24 d. – pačią pirmąją Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą dieną, dar iki oficialių ES ir JAV sankcijų įsigaliojimo. 3)Dėl „patarimų Rusijos žiniasklaidai“ Mano bendravimas su rusakalbe žiniasklaida pastaraisiais metais apsiribojo komentarais Europoje veikiančioms nepriklausomoms ir Rusijos opozicinėms žiniasklaidos priemonėms, tokioms kaip „Novaja Gazeta“ ir „Meduza“, taip pat Europos žiniasklaidai, pavyzdžiui, „Deutsche Welle“. Mano citatas, nenurodydamos pirminio šaltinio, ne kartą perspausdino ir Rusijoje veikiančios žiniasklaidos priemonės. Tai, kad mano komentarą ar citatą be mano žinios panaudojo kita žiniasklaidos priemonė, savaime nereiškia nei bendradarbiavimo su ja, nei juo labiau „patarimų“ jai. Visų mano interviu ir komentarų pozicija buvo vienareikšmiška ir griežtai kritiška Rusijos režimo atžvilgiu. Todėl bandymas tokius interviu ir ekspertinius komentarus pateikti kaip „pagalbą Rusijai“ yra grubus jų turinio ir konteksto iškraipymas. Man, kaip ukrainiečių kilmės lietuviui, tokie nepagrįsti kaltinimai ir bandymai priklijuoti tariamo „palankumo režimams“ etiketę yra ypač žeidžiantys ir skaudūs. Nuo pat pirmųjų Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą dienų mano pozicija buvo ir išlieka visiškai aiški. Ir kaip įrodymą prideda kelias iš Ukrainos gautas padėkas. Dėl pirmų dviejų teiginių Laneckij gali būti teisus, po 2020 ir 2022 metų jokio pėdsako, kad jo įmonė dirbtų su rusija ar baltarusija kol kasnėra. Tačiau iki to Laneckij buvo itin glaudžiai susijęs su baltarusijos struktūromis. Jo įmonė dirbo su valstybine “Belareonavigatsia”, jos generalinio direktoriaus pavaduotojas ekonomikai ir ideologijai Ivan Gerlovskij 2019 metais kalbėjo, jog “kontaktuoja su Laneckij, nes jis žino, kaip į baltarusiją atvesti aviakompanijas valstybiniu lygmeniu”, jo pėdsakas matosi ir kelių regioninių baltarusijos oro uostų veikloje, šiek tiek anksčiau pats Laneckij parengia didelį interviu su “Belavia” aviakompanijos vadovu Igoriu Čerginecu. Vėlgi - tai buvo iki 2020 metų, tačiau parodo, kad Laneckij buvo gan giliai susijęs su baltarusijos valstybės kontroliuojama avia pramone. Dabar dėl trečiojo - bendravimo su rusijos žiniasklaida, kurį jis neigia. Čia Laneckij akivaizdžiai meluoja. Su prorusiška žiniasklaida - Komersant.ru, RBC.Ru, Vedomosti.ru - ir kitais portalais jis bendrauja dažnai ir noriai. Teiginys, kad jie tiesiog perspausdina jo citatas, yra irgi nesunkiai patikrinamas, nes jis komentuoja temomis, kurios įdomios tik ruskyno žiniasklaidai. Vien per pastaruosius kelis metus radau daugiau kaip 20 jo komentarų. Štai konkretūs pavyzdžiai. 2024 rugpjūtis - rusiškame portale BFM.ru straipsnis apie tai, kad naujas ruskyno lėktuvas “Baikal” kainuos daugiau nei planavo ministerija. Laneckij cituojamas labai išsamiai - jis aiškina, kad “Baikal” brango ne tik dėl logistikos, bet ir dėl nesustyguotos gamybos, kadangi Vakaruose nebegalima nusipirkti daugumos prietaisų ir atsarginių dalių. Tikrai jokiam Deutche Welle, BBC ar netgi Meduza jis tokio komentaro nedavė, aiškiai cituojamas pačiame BFM. Dar du įdomūs niuansai - Laneckij sako “negalima nusipirkti Vakaruose”, tipiška ruskyno komentatoriams būdinga frazė. Ir, aišku, jis joks ne Oleksandr, o surusintas Aleksandr. Šiek tiek anksčiau tame pačiame BFM Laneckij duoda interviu apie ruskyno lainerių kainas, sakydamas, kad jos teisingos ir atitinkančios rinkos kainą: https://www.bfm.ru/news/517050 Dar vienas įdomus BFM straipsnis prasideda Rostecho vado Čemezovo dialogu su putinu ir pažadu putinui kasmet išleisti po 20 Sukhoi Superjet lėktuvų. Tai komentuoja Laneckij, kuris sako, kad “tėvyniniai” lėktuvai kainuos dvigubai pigiau, bet jų nepakaks, kad pakeistų vakarietišką techniką. Vėlgi įdomus niuansas - tėvyniniai. Galbūt galima gintis, kad čia iškraipyta citata, o gal ir ne. 2023 metais Laneckij pasirodo portale Vedomosti.ru. Tik ruskyną dominančiame straipsnyje apie tai, kad Aeroflot bendradarbiaus su kažkokiu ruskyno turoperatoriumi, Laneckij komentuoja, kad toks Aerofloto sprendimas logiškas ir į jį reikia žiūrėti, kaip į Aerofloto bandymą plėstis tarptautinių turistų pervežimų rinkoje. Tie patys metai, tos pačios Vedomosti.ru. Straipsnis apie Šeremetjevo oro uosto sprendimą leisti kinams atlikti tranzito nusileidimus. Ir vėl komentuoja ekspertas - “Friendly Avia Support” generalinis direktorius Aleksandr Laneckij: https://www.vedomosti.ru/business/articles/2023/05/25/976758-sheremetevo-hochet-pyatuyu-svobodu-vozduha Jau šie metai - dar vienas rusiškas leidinys Kommersant.ru rašo apie tai, kad Šeremetjevo oro uostas perka Domodedovo oro uostą ir Laneckij komentuoja, jog vieno savininko kontroliuojami du maskvos oro uo… This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Euforija po Stebuklo Liepkalnyje palengva sklaidosi (nors vis dar nubėga šiurpuliukai žiūrint santrauką ir klausantis TV3 komentatorių aukščiausia nata paimtų arijų). Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Laukia vienas rimčiausių - Splito “Hajduko” iššūkis, po kurio net galimas lenkų “Rakow” ar švedų “Hammarby” nebeatrodytų toks grėsmingas. O kadangi nereikia rūpintis bilietų pardavimu, nes viskas iššluota, tai Žaliai Baltai Alchemijoje galiu paskaičiuoti pinigus, kadangi portalai europines premijas akcentuoja kaip vieną pagrindinių dalykų, net ir krepšinio podcastai susidomėję lygina futbolo ir krepšinio pinigus, ir, atrodo, kad vartomės mes milijonuose. Kadangi daug kas spėlioja, o aš turiu faktus, tai štai kaip yra iš tikrųjų. Įveikęs du pirmuosius varžovus - Petrovac ir Tbilisio Dinamo - Vilniaus Žalgiris iš UEFA užsitikrino 1,075 milijono eurų premiją. Norint aiškiau suprasti finansinę naudą reikėtų pasižiūrėti į mūsų 2026 metų pradžioje pristatytą šių metų biudžetą - ten buvo įskaičiuota tik garantuota minimali išmoka už dalyvavimą Konferencijų lygoje. 325 000 eurų - tiek teks tenkintis kad ir tam pačiam Petrovacui. Už kiekvieną įveiktą etapą UEFA prideda 375 000 eurų, tad jeigu įveiktume “Hajduką” pasipildytume dar tokia pačia suma. Įveikus paskutinį atrankos etapą prasidėtų jau visai kitokia matematika, tokius pinigus dabar skaičiuoja “Kauno Žalgiris”, tad apie juos parašysiu, jei bus prasmė rašyti. Vadinasi, mes turime perviršį, kurį galime perkelti į kitų metų biudžetą, bet koks jis realiai yra? De jure - 750 000 eurų. De facto - deja, kur kas mažiau, nes reikia išskaičiuoti: * užsakomuosius skrydžius ir viešbučius, vietinius transferius, maitinimą * premijas komandai, ypač po riksmų rūbinėje “double bonus” * TV transliacijų kaštus Apytiksliai skaičiuojant susidaro apie 450 000 eurų. Ypač brangus buvo čarteris į Tbilisį, kur gavau kainas jau ėmė permušinėti širdis ir palengva ėmėme dairytis kitų variantų, bet Tadas pasakė, kad komanda turi skristi kaip žmonės ir visi dairymaisi baigėsi. Tad realiai iš tos premijos perviršio lieka 300 000 eurų. Kas irgi yra neblogai, nes turėti 300K ir neturėti 300K yra faktiškai 600K Tada yra papildomos pajamos: * parduoti trijų rungtynių bilietai * TV teisės į užsienį * parduoti skrydžių bilietai Čia papildomai galima skaičiuoti apie 170 000 eurų ir dar aš net neliesiu itin aktyvių atributikos pardavimų, juos susikalkuliuosim ir išvadas pasidarysim metų gale, bet jau dabar Erikas mato, kad pirmieji metai buvo geri, antrieji bus dar geresni. Beje, Erikas savo Youtube kanale paleido fantastišką projektą - asmeninius vlogus, orientuotus į užsienio auditoriją. Peržiūros pradžiai labai geros, į Žalgirio anglišką Discordo kanalą prisijungė per dvi dienas 400 žmonių Tad viską susivedus turime netoli pusės milijono papildomų pajamų, kurios labai tvarkingai keliaus į kitų metų biudžetą ir mano planas augti 20% ir pasiekti 5 milijonus yra daugiau nei realus. Matydamas komercinių pajamų augimą aš net jau pradedu mintyse svarstyti ne penketą, o kitą skaitmenį. Pagal šitą formulę įveikus “Hajduką” ir atskaičiavus išlaidas, į klubo kasą galėtų įkristi dar 300 000 eurų kitam sezonui. Ar realu tai padaryti? Lažybininkai sako, kad nelabai - “Žalgiriui” duodama tik apie 20% tikimybė, akcentuojama beveik dešimt kartų besiskiriantys klubų biudžetai. Kroatų klubų pajėgumas dar labiau pasimatė antradienį Zagrebe, kai “Dinamo” 5:0 sutriuškino kauniečius. Bet - “Žalgiris” į rungtynes išeina turbūt pasiekęs geriausią formą šiame sezone, maksimaliai užsivedęs po Stebuklo Liepkalnyje ir tuo pačiu neslegiamas nei favoritų statuso, nei būtinybės laimėti. Žaidėjai žino, kad klubas juos palaikys bet kokiu atveju ir yra kupini noro parodyti, ką gali. Klubas žino, jog nepaisant tikrai labai nepalankių burtų, šių metų europinį sezoną jau galima vertinti visai neblogai ir dėl to irgi jaučiasi komfortabiliai. “Hajduke” gi atvirkščiai - gili krizė. Fanai įtūžę ir degina varžovų stadionus. Išvykose komanda žaidžia tragiškai. Paskutinėse dviejose rungtynėse pralaimėta “Paphosui” 0:4 ir tikrai ne Kroatijos lygos lyderiui “Varaždinui” 1:2. Treneris Garsija konfliktuoja su komandos talismanu puolėju - Marko Livaja, kuris dar neįmušė paskutinę minutę paskirto baudinio rungtynėse su “Varaždinu”. Kroatijos spauda ketvirčiuoja tiek trenerį, tiek komandos vadovybę. Livajos klausimas - jeigu jis žaidžia, žaidžia ir “Hajdukas”, bet jeigu jis nesužaidžia arba yra išjungiamas iš žaidimo, “Hajdukas” nebeturi kito lyderio, į kurį galėtų atsisukti. Dar viena Hajduko problema bent jau šiam momentui - daug naujokų atvažiavo ką tik ir iš karto metami į rungtynes. Su “Paphosu” žaidė: Acapandie - dešinys gynėjas - atvyko liepos 1 iš “Nanto” van Hoorenbeeckas - vidurio gynėjas - atvyko liepos 1 iš “Twente” de Almeida - vidurio saugas - atvyko liepos 1 iš “Cordoba” Žinoma, niekas nesiginčija dėl individualios šių žaidėjų kokybės, bet net ir mega klubuose naujiems žaidėjams reikia laiko apsitrinti ir prisitaikyti. Paskaičiau Hajduko fanų forumus ir ten mintys tokios - kodėl mus laiko favoritais, duok Dieve, kad turėtume 60% prieš “Žalgirį”, jie muša po septynis įvarčius, o pas mus gynyba skylėta, reikia atsilaikyti prieš fanų spaudimą Vilniuje ir tada galbūt susitvarkysime pas save Splite. Bet pas mus krūva jaunų žaidėjų, kurie nauji, nesusižaidę ir sunkiai atlaiko tą spaudimą išvykoje. O stadionas bus pilnas. Ir dabar “Žalgirio” fanai renkasi ne pasėdėti ir palinguoti. Bus riksmai, vėliavos, dainos ir maksimalus komandos raginimas pirmyn. Objektyviai Žalgiris turi dar du pranašumus: * “Hajdukas” tik pradėjo čempionatą, iki normalios formos jam dar toli, o žaidėjai turėjo žiaurų mačą su pratęsimu ketvirtadienį, tada sekmadienį važiavo pas Varaždiną ir ten atrodė fiziškai išvargę, o dabar turi rungtynes ketvirtadienį. “Žalgiris” po ketvirtadienio skyrė dvi poilsio dienas visai komandai ir nuo sekmadienio ramiai savo režimu treniruojasi. * “Hajdukas” nėra turbūt gyvenime žaidęs ant dirbtinės dangos, o mes matėme, kaip ant jos jautėsi “Dinamo”. Tai kaip čia pasakius. Gal tie 40%, kuriuos mums skiria “Hajduko” fanai ir visai logiški. Domina. Be Livajos į ką labiausiai turėtų atkreipti dėmesį “Žalgirio” fanai: * Krašto puolėjas Michele Sego. Tas, kuris tiekia kamuolius Livajai. Duok jam erdvės ir Livaja muš. Nesant Livajos pats eina į puolimo centrą * Lietuvis nelietuvis Rokas Pukštas. Nuolat siejamas su perėjimais į dar aukštesnio lygio klubus, turbūt matysim aikštės vidurio dvikovas su mūsiškiu Lytvynenko. Tad ramiai ir be streso ruošiamės “Hajduko” iššūkiui, rezultato nespėliosiu, bet norėčiau, kad kitą savaitę į Splitą nusivežtume intrigą. Kas įdomu, kad futbolo prognozuotojai iš šito ketverto - “Žalgirio”, “Hajduko”, “Rakowo” ir “Hammarby” vietą pagrindiniame etape skiria lenkams. Jie mano, kad “Rakow” įveiks ir švedus, ir kroatus. Tokios dėlionės ir rezultatas Zagrebe dar kartą parodo, kaip toli yra nuėjęs ir koks kosmiškai konkurencingas yra europinis futbolas. Jeigu norim, kad stebuklai Liepkalnyje kartotųsi ne kartą per dvidešimt metų, Vilniaus “Žalgiriui” (ir ne tik jam) reikia suprasti ir laikytis kelių esminių dalykų: Visų pirma klubo vadovybė, rėmėjai, bendruomenė, fanai ir Vilniaus miestas turi žiūrėti viena kryptimi - tai kol kas ir vyksta. * Reikia kantrybės ir užsispyrimo. Nepaisant nusivylimų, agonijos ir kritikos lavinos. Dabar dedame tik pamatus, Vilniaus futbolo namą pamatysime po 5-7 metų. * Reikia pinigų. Turime išeiti į dviejų skaitmenų metinį biudžetą - 10+ milijonų. Nereikia, kad tai nutiktų per metus, nes yra galybė pavyzdžių, kaip staigiai gavę injekcijas klubai nesusitvarko ir ištaško didelius pinigus. Jeigu skaičiuojam 20% metinį augimą, 10 milijonų biudžetą “Žalgiris” gali pasiekti iki 2031 metų. * Reikia teisingų ir palankių sąlygų Nacionaliniame stadione. Dabar vyksta intensyvios derybos ir jos turi būti geros “Žalgiriui”, nes stadionas yra esminis katalizatorius klubo spurtui į priekį ir biudžeto augimui * Reik… This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Sunku patikėti, kad pradedu trečią straipsnį vertindamas tos pačios rinkimus laimėjusios jėgos formuojamą Vyriausybę. Trečią. Prieš nepilnus dvejus metus dar dėjau šitą paveiksliuką Andriaus Substackas kuriamas dėl prenumeratorių palaikymo. Prisijunk prie augančios bendruomenės Saldusis Jėzau, kaip jis paseno. Realiai liko Budrys su Ruginiene ir Popoviene, o sugrįžo Savickas, tik ne į tą vietą. Kai tada vertinau šitos nuotraukinės Vyriausybės galimybes, skyriau jiems visai neblogą išankstinį balą - netgi aukštesnį už Šimonytės ministrus. Po to tas balas sumažėjo, bet po Palucko atėjusi Ruginienės vyriausybė jau rinko gerokai žemesnį balą. Tai dabar pažiūrėkim ir palyginkim, ką mes čia turime su visomis trimis vyriausybėmis Energetika: 2024 - Vaičiūnas (išankstinis vertinimas buvo 8/10, po to pakėliau į 8.5 2025 - Vaičiūnas (8.5/10) 2026 - Savickas (6/10) Vaičiūnas buvo vienas geriausiai dirbančių ministrų, jo pakeitime logikos nėra jokios išskyrus politinę, nes šitame socdemų bardake taip išsivaikščiojo politinės kortos. Man Vyriausybės dėliojimai pradeda priminti pankų pamėgtą žaidimą “Strazdanėlės”. Jeigu nežinote, kas tai per žaidimas, tai jums pasisekė, o jeigu žinote, tai pas ką mažiausiai strazdanėlių, tas ir ministras. Lukas Savickas yra kaip iš klonavimo mašinos ištrauktas jaunas politinis technokratas-oportunistas ir sakau tai be jokio kritikos atspindžio. Aukštos grindys, bet žemos lubos, kur padėsi, realiai ten tiks su tokiu aukštesniu nei vidutinis balu, gėdos nepadarys ir bus visa galva aukštesnis už kai kuriuos kitus kabineto narius. Bet vis tiek keitimas nėra sveikas galvojant apie valstybę. Užsienio reikalai 2024 - Budrys (8/10) 2025 - Budrys (9/10) 2026 - Budrys (8.5/10) Kartelė aukštai užkelta, nors ją numesti norėjo patys socdemai, pajutę, kad “prezidentinis Budrys” gali reikšti ne tik “prezidento žmogus”, bet ir “būsimasis prezidentas”. O savomis rankomis auginti reitingui žmogui, kuris neturi nieko bendro su LSDP ideologija, yra kvaila. Bet, kaip įprasta socdemams, kiaušų išmesti Budrį iš barščių, tiksliau iš pastato Tumo-Vaižganto gatvėje, pritrūko. Finansai 2024 - Šadžius (6/10) 2025 - Vaitiekūnas (7.5/10) 2026 - Valys (2/10) Bardakas bordelyje tęsiasi. OK, ponia premjerė nesutarė su geležiniu socdemu Šadžiumi, pasikeitė į Vaitiekūną, kuris įrodė, kad drąsiai gali būti vadinamas vienu stipriausių finansų ministrų. Mums tokie nereikalingi, sako Sinkevičius ir stato atseit saviškį - politinį perbėgėlį Taurimą Valį, kuris jau pademonstravo potencialą tapti antruoju Ignotu Vyriausybėje, visišką neatsparumą kritikai, narciziškumą ir kurį patys socdemai viduje vadina kosmonautu. Kodėl taip reikėjo daryti, niekas negali atsakyti. Žemės ūkis 2024 - Hofmanas (4/10) 2025 - Palionis (4.5/10) 2026 - Mažeika (7/10) Pamėtę ministeriją kaip karštą bulvę dabar žemės ūkį įmetė demokratams, kurie paskyrė Kęstutį Mažeiką. Šiaip logiškas demokratų sprendimas ir profesionalus kandidatas - turintis agronomo išsilavinimą, jau visai nemažai politinės patirties, išbandęs ir Aplinkos ministro kėdę Skvernelio Vyriausybėje. What’s not to like - kaip sakė Joey iš Draugų. Sveikatos apsauga 2024 - Jakubauskienė (6/10) 2025 - Jakubauskienė (5.5/10) 2026 - Kukuraitis (4.5/10) Vėl bardakas ir vėl tik pobukė politinė logika. Nepartinė Jakubauskienė išsilaikė prie Palucko, išsilaikė prie Ruginienės, bet buvo išmesta prie Sinkevičiaus. Kodėl? Nes kažką reikėjo aukoti, o Jakubauskienė ne bičiulė. Tai jeigu toks kriterijus, kam tada apskritai reikėjo ją skirti. Dabar vietoje jos ateina demokratas Kukuraitis, vėlgi viskas tvarkoje - patyręs empatiškas politikas, visą kadenciją dirbęs ministru, bet ne medicinoje, o socialinėje apsaugoje. Tai tegu tęsia darbus ten, kur tikrai nusimano, o sveikatos apsaugoje tegu toliau laikosi Jakubauskienė. Bet jeigu Kukuraitis į socminą, kur tada Ruginienę padėti. Va taip ir konstruojama vyriausybė - o kur ją padėti? Vidaus reikalai 2024 - Kondratovičius (4/10) 2025 - Kondratovičius (4/10) 2026 - Katelynas (1/10) Beveidis ir pilkiausias įmanomas Kondratovičius manęs niekada nežavėjo išskyrus tą dieną, kai jis pradėjo protestuojantiems pareigūnams dainuoti - jei jūs manim patikėsit, bus gerai gerai, gerai jums bus. Bet patyręs partinis funkcionierius, anksčiau buvęs susisiekimo viceministru, tai ministerijos koridorius skersvėjus žinantis skersai išilgai. Ne, ačiū, sako Sinkevičius ir stato Martyną Katelyną, kuris atitinka visus kriterijus “kaip nebūti tinkamu ministru”. Dar vienas šviežas politinis perbėgėlis, tik demonstruojama ištikimybe, o ne sugebėjimais įsitrynęs į vidinį Sinkevičiaus ratą. Pagal išsilavinimą chemikas, dirbo programuotoju ir Krikščioniškos kultūros instituto vadybininku, politinės patirties faktiškai nulis. Ir jam patikima vadovauti vienai sudėtingiausių ministerijų Lietuvoje. Visiškai nesigilinu į jo pažiūras ar praeities pasisakymus, bet tik į kompetenciją - ir jos absoliučiai nėra. Nada. Nicht. Zilch. Labiausiai WTF paskyrimas, koks tik gali būti. Net Ignotas buvo logiškesnis, nes buvo dainavęs ant scenos. Ekonomika ir inovacijos 2024 - Savickas 6/10 2025 - Grikšas 2.5/10 2026 - Grikšas 3/10 Bent jau kažkuris ministras lieka, bet, aišku, lieka tikrai ne pats geriausias. Ekonominis proveržis sustabdytas, naujų idėjų badas, rimtesnių investicijų senokai nebesimato, Lietuva konkurencingumo reitinge smuko per 13 pozicijų ir nepanašu, kad “gal pardavinėjęs, gal nepardavinėjęs kontrabandines cigaretes” ministras turėtų kompetencijos/noro/galimybių/komandos kažką pakeisti. Bent jau į didžiulius skandalus neįsivėlė ir Mindaugo tilto iš aferistų nenusipirko, ir už tai ačiū. Švietimas, mokslas ir sportas 2024 - Popovienė (4.5/10) 2025 - Popovienė (3/10) 2026 - Popovienė (4/10) Švietime pasikeitimų nėra, kai mokytojas jau pusantrų metų yra prestižinė profesija, tai nelabai daug ko ir reikia. Po skandalo su balų pridėjimu viskas čia teka įprasta vaga, didelių švietimiečių protestų nevyksta, ministrė veikia budinčiame režime, not great not terrible, ko daugiau norėti. Aplinkos apsauga 2024 - Poderskis (1/10) 2025 - Žuromskas (2/10) 2026 - Andriulaitytė (5.5/10) Andriulaitytė, apie kurią nežinojo net ir patys LSDP vadovai, turėtų būti labai dėkinga ankstesniems Aplinkos ministerijos vadovams už žemiausiai nuleistą kartelę (išskyrus, aišku, Ignotą, bet ten jau vienetinis atvejis). Aušriniai ministrai kažką suko, kažką organizavo, kažkur užlėkinėjo su nekilnojamuoju turtu ir valstybine žeme, žodžiu darė tai, ką aušriečiai moka geriausiai - maklino. Gal ir su aplinkos apsauga kažką veikė, bet niekas to nepastebėjo. Tai Sinkevičiaus bendražygė savivaldybių asociacijoje Andriulaitytė, kuri turi ir tinkamą išsilavinimą ir darbo aplinkosaugoje patirtį, tarp šitų piliečių atrodo kaip gulbė tarp bjauriųjų ančiukų. Kultūra 2024 - Birutis (4/10) 2025 - Adomavičius (0/10), Aleknavičienė (3/10) 2026 - Alsys (8/10) Socdemas Šarūnas Birutis vis dar turėtų būti toks - “nu ble, už ką?”. Jis buvo toks nusivylęs, kad net dalyvavo protestuose prieš Ignotą. O Ignotas per savo ministravimo savaitę įėjo į istoriją, mobilizavo kultūrininkus ir tapo didžiausių ir ilgiausiai besitęsusių protestų katalizatoriumi. Šaunuolis. Jį skubiai pakeitusi Aleknavičienė buvo visiškai apie nieką tiek kultūros žmonių, tiek socdemų akyse, todėl dabar į sceną žengia buvęs ministerijos kancleris Lukas Alsys. Jis turi daug patirties kultūros sferoje, su kultūra susijusį bakalaurą ir magistrą, šiuo metu studijuoja VDU menotyros doktorantūroje. Alsio kandidatūra buvo teigiamai sutikta kultūros bendruomenėje ir jam skiriu aukščiausią išankstinį balą iš naujųjų ministrų. Susisiekimas 2024 - Sabutis (6.5/10) 2025 - Taminskas (3/10) 2026 - Taminskas (2/10) Apie Sabutį 2024 gruodį rašiau - dar sąlyginai jaunas socdemas, į skandalus neįsivėlęs, švarus. 2025 metais jis buvo be penkių minučių favoritas tapti premjeru, o po to apsivertė viskas aukštyn kojomis ir dabar jis jau teisiamas “čekučių byloje” dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo. Taminsko skrydį į ministrus priskyriau glaudž… This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Naujasis Vilniaus “Žalgiris” šią savaitę pradeda savo europinį nuotykį - taip, liepa yra tas laikas, kai prasideda trijų pagrindinių UEFA taurių atrankos ir ima suktis labai dideli pinigai. Gerai susipažinusiems su europiniu futbolu čia gal nebus nieko naujo, bet žinau, kad atsirado nemažai tų, kurie šiemet aktyviau ėmė domėtis futbolu ir “Žalgirio” reikalais, todėl čia mūsų europinių nuotykių istorija ir finansai. Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Pradėkime nuo istorijos. Trečia pagal pajėgumą (po Čempionų ir Europos lygų) UEFA Konferencijų lyga buvo įkurta 2021 metais ir Vilniaus “Žalgiris” dalyvavo kiekviename jos sezone, tačiau šiemet yra tik antras kartas, kai žaidžiame Konferencijų lygoje tiesiogiai. Anksčiau komanda pradėdavo europinį sezoną nuo Čempionų lygos, iš jos iškritusi dar mėgindavo laimę Europos lygoje ir tik tada leisdavosi į Konferencijų lygą. Norint patekti į Konferencijų lygos pagrindinį etapą reikia įveikti keturis atrankos etapus, todėl savaime aišku kelias nuo pirmojo etapo yra sunkiausias. 2021 metais “Žalgiris” buvo per žingsnį, bet paskutiniame atrankos etape susidūrė su žymiuoju (na, tuo metu jis dar nebuvo toks žymus) “Bodo/Glimt”, namie sužaidė 2:2, bet išvykoje pralaimėjo 0:1 2022 metai buvo sėkmingiausi Lietuvos futbolo istorijoje, nes Vilniaus “Žalgiris” pateko į pagrindinį Konferencijų lygos etapą arba “grupes” ir ten kapojosi su tokiais klubais kaip Šveicarijos “Basel”, Slovakijos “Slovan” ir Armėnijos “Pyunik”, iškovojo 5 taškus, bet grupėje liko paskutinis. 2023 metais Konferencijų lygoje mūsiškiai vėl nusileido paskutiniame atrankos etape, bet ten buvo labai nemaloniai 0:4 ir 0:3 sutriuškinti žymiojo vengrų “Ferencvarošo” 2024 metais Lietuvos čempionais netikėtai tapo “Panevėžys”, tad “Žalgiriui” teko vargti nuo pirmo Konferencijų lygos etapo. Namie ir svečiuose buvo iškovotos pergalės prieš Suomijos “VPS”, bet antrajame etape po pratęsimo pralaimėta Kipro “Paphos” 2025 metų problemos ir didžiosios permainos klube prasidėjo būtent nuo europinio fiasko, kai pirmajame Čempionų lygos etape buvo pralaimėta Maltos Hamruno “Spartans”, o antrajame Konferencijų lygos etape nepasipriešinta Šiaurės Airijos “Linfieldui - nulinės lygiosios namuose ir bedantis pralaimėjimas 0:2 svečiuose. Taigi Konferencijų lygoje kol kas turime vieną pagrindinį turnyrą, du ketvirtus ir vieną antrą atrankos etapą. Pirmasis varžovas - Juodkalnijos “OFK Petrovac”. Aišku, niekada negali prognozuoti nepamatęs rezultato, bet turbūt palankiausias varžovas iš visų galimų, nes likus dviem potencialiems varžovams burtai galėjo lemti arba Juodkalniją, arba pragariškai sunkią kelionę į pačius Kazachstano rytus, į Semėjaus arba buvusį Semipalatinsko miestą. Šiemet ne taip dažnai besišypsanti Fortūna buvo maloninga ir trečiadienį išskrendame svečiuotis į Juodkalniją. Bet ir šeimininkai bus nominalūs, nes “Petrovac” savo rungtynes žaidžia mažyčiame Petrovaco stadione, todėl UEFA rungtynės perkeltos į pagrindinį sostinės Podgoricos stadioną. Kadangi Podgorica serga už savo “Budočnost” komandą, tai abejoju, ar susirinks labai daug sostinės gyventojų palaikyti kito miesto klubo. “Petrovac” paskutinį kartą Europoje žaidė prieš 17 metų, ten Europos lygos antrajame atrankos etape įveikė Kipro klubą, bet po to 1:7 bendru rezultatu pasikrovė malkų nuo Austrijos Graco “Sturm”. Juodkalnijos čempionate šiemet jie liko treti, bet daugiau kaip 20 taškų atsilikę nuo čempionų, o šiaip pastaruosius dešimt metų yra stabilūs vidutiniokai ir užima 6-7 vietas. Dauguma komandos žaidėjų vietiniai, bet sezone daugiausiai įvarčių mušė puolėjas iš Serbijos Savo Arambasičius - 7 įvarčiai - ir bosnis Adnanas Basičius - 8 įvarčiai. Tiesa, dėl bosnio, kuris prieš tai rungtyniavo “Panevėžyje”, “Žalgiriui” nereikės sukti galvos, nes jis po sezono paliko “Petrovac” klubą. Jį pakeitė ką tik prie klubo prisijungęs juodkalnietis puolėjas Vuk Strikovič. Toplygos sezono sistema kai kada suteikia Lietuvos klubams pranašumą prieš europinius varžovus ir “Petrovac” yra būtent toks varžovas. “Žalgiris” jau įpusėjo sezoną ir turėjo laiko integruoti naujokus, o štai “Petrovac” dar tik žaidžia priešsezonines kontrolines rungtynes ir kol kas nelabai sėkmingai - iš keturių rungtynių trys pralaimėtos ir įmuštas tik vienas įvartis. Lažybininkai šiokiu tokiu favoritu pirmose rungtynėse laiko Vilniaus “Žalgirį”, jos vyks ketvirtadienį, liepos 9, 21:45 Lietuvos laiku. Žiūrėkite per TV6 ir gal susimojuosime stadione, o po savaitės susitiksime Vilniuje ir ten jau yra likę vos keli šimtai bilietų visame stadione. Bilietai į liepos 16 dienos rungtynes Vilniuje yra čia Jeigu pavyktų (ir čia aš nieko nemanifestuosiu, o tik sakau - jeigu…) įveikti juodkalniečius, antrajame etape “Žalgirio” lauktų Tbilisio “Dinamo” arba Liuksemburgo “Mondorf-les-Bains” klubas. Liuksemburgiečiai burtų traukimo metu buvo labai mieli ir draugiški, bet patys pripažino, kad tikimybė įveikti kartvelų klubą yra labai minimali. Tą patvirtina ir lažybininkai - net pirmose rungtynėse svečiuose Tbilisio “Dinamo” yra didelis favoritas. Apie kartvelus verta rašyti tik tada, jeigu tikrai su jais žaisime, nes vėl bus sakoma “op” neperšokus griovio, bet tik pastebėsiu, kad turėdamas itin gerą UEFA klubų koeficientą - 12.0 - “Žalgiris” net ir trečiajame atrankos etape greičiausiai būtų skirstytas ir galėtų tikėtis silpnesnio varžovo. Bet čia jau du grioviai ir du op. Dabar pasižiūrėkime į finansus ir kodėl sėkmingas žygis Europoje gali tapti aukso puodu tokiai komandai kaip “Žalgiris”. Vien už dalyvavimą Konferencijų lygoje “Žalgiris” gauna 325 000 eurų. Jeigu pavyksta įveikti “Petrovac”, kasą papildo dar 375 000 eurų. Palyginkime su elitinės Europos krepšinio lygos pinigais. Panašią sumą - 675 000 eurų gauna 9 vietą Eurolygoje užėmusi ekipa, šiemet tai buvo Barselona. Įveikęs antrąjį Konferencijų lygos atrankos etapą klubas gautų dar papildomai 375 000 eurų. Bendrai 1 075 000 eurų ir tai jau siekia Eurolygos 6 vietos premiją. O jei pavyktų įveikti ir trečiąjį etapą, tada UEFA premija didėja dar 375 tūkstančiais, siekia 1,45 milijono ir susilygina su Eurolygos Final Four ketvirta vieta. Ir paskutinis skaičius - patekimas į pagrindinį etapą bendrai atneštų klubui 3,17 milijono ir tai jau yra gerokai daugiau nei gauna Eurolygos čempionai. O dar yra papildomi pinigai už iškovotas pergales ir surinktus taškus pagrindiniame etape. Istoriniais 2022 metais Vilniaus “Žalgiris” gavo daugiau kaip 4.6 milijono eurų pajamų iš UEFA. Galima tik įsivaizduoti, kaip galėjo sustiprėti klubas, jeigu pinigai nebūtų ištaškyti. Antra vertus, tada ir mūsų “Žalgiryje” nebūtų. Palyginimui - šiemet pagrindinės komandos atlyginimai sudarė 2 milijonus eurų, po sėkmingų komercinių sandorių su rėmėjais ir naujo investuotojo atėjimo atsirado galimybė per vasaros transferų langą šitą skaičių dar padidinti maždaug 25% ir įsigyti naujų žaidėjų. Planuojant 2026 metų biudžetą buvo nuspręsta nežaisti ruletės ir netraukti į jį neiškovotų UEFA premijų, todėl šiemet įtraukta buvo tik minimali garantuota suma - 325 000 eurų. Visos kitos potencialios pajamos bus nukreipiamos į kitą sezoną, tada ten gali ir nieko neatsirasti, jei pralaimėsime “Petrovac”, gali atsirasti +375 000 juos įveikus, +750 000 įveikus du atrankos etapus ir + 1 125 000 įveikus tris atrankos etapus. Klubo tikslas yra kitais metais operuoti 5 milijonų eurų biudžetu, todėl sėkmingas europinis nuotykis čia labai padėtų. Yra dėl ko stengti ir palaikyti savo komandą stadione! Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com Pokalbis su Mažvydu buvo įrašytas dar prieš pasikeičiant koalicijai Mažvydo Substacko gyvavimas Kompiuteriai nuotykių žaidimai ir nostalgija jiems Lietuviška politinė vasara, socdemų ir aušriečių pozicijos Kas laimės iš apkramtytų LSDP reitingų? Vėgėlės ir Sinicos partijų perspektyvos Kokia antiimigracinę politiką konstruoja …
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com Ginčijamės, kai kur sutinkame, kai kur liekame prie savo nuomonės, nes akivaizdu, kad būta ir emocijų, ir mano asmeninio projekto sutapatinimo su tam tikra žmonių grupe, kurie ieškos sau ligos, kol ją ras.
Thank you Andrius O, Justinas Kluonaitis, Gitana, Aurelijus Razma, VILHELMINA KALINAUSKIENE, and many others for tuning into my live video! Join me for my next live video in the app. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com
Kažkaip jau kelintas kartas, kai prisėdu rašyti apie pinigus futbole, gal dėlto, kad Lietuvoje įprasta praktika apie tai daug nekalbėti. Priežasčių gali būti įvairių ir kai kurias aš suprantu - tarkim, žaidėjų atlyginimai ir premijų sistema turbūt turėtų likti vidinis klubo reikalas, nes ją paviešinus klubas galėtų atsidurti silpnesnėje derybinėje pozicijoje, nes kas jau kas, bet futbolo agentai tikrai sugebės iš šitos gautos informacijos išsitraukti maksimalią naudą sau ir savo klientui, bet ne pačiam klubui. Bet, pavyzdžiui, rungtynių dienos pajamos yra visai įdomi tema ir spėju, kad Lietuvos futbole apie tai nelabai kalbama ne todėl, kad kažkas norėtų labai kažką nuslėpti, o dėl to, kad situacija graudi ir absoliuti dauguma lietuviškų futbolo klubų neprojektuoja rungtynių dienos pajamų savo biudžetuose. Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Toks buvo ir Vilniaus “Žalgiris”. Dabar tie skaičiai keičiasi. Aišku, net šalia negalime stovėti šalia tokios organizacijos kaip Kauno “Žalgiris”, kuri išparduoda 15 tūkstančių vietų areną Eurolygos rungtynėse ir bilietai ten kainuoja ne 10 eurų. Dar tie 15 tūkstančių žmonių valgo ir geria, perka atributiką. Tada “Žalgiris” pakelia bilietų kainas ir vis tiek turi tuos pačius 15 tūkstančių žmonių. Po atkrintamųjų rungtynių su “Fenerbahce”, berods, Basketnews skaičiavo, kad “Žalgiris” iš šitų vienerių rungtynių uždirbo apie 1.2 milijono eurų pelno. Iš vienerių rungtynių. Nepavydim, bet mokomės, nes jeigu reikėtų išrinkti geriausiai veikiančią sporto organizaciją Lietuvoje, tai Kauno “Žalgiris” turbūt surinktų 99 balsus iš 100. Ir net ir perėjęs žaisti į 19 tūkstančių vietų stadioną Vilniaus “Žalgiris” niekada neturės tokių rungtynių dienos ekonomikos skaičių: * užpildyti 19 tūkstančių vietų stadioną yra labai rimtų reikalų * jį užpildyti realu turbūt tik per Europos rungtynes, o net ir labai optimistiškai mąstant “Žalgiris” tokių rungtynių turės kokias 6-7 per sezoną lyginant su 20 rungtynių, kurių Eurolygoje gali tikėtis krepšinis. Bet vėlgi reikia prisiminti, kiek laiko užtruko “Žalgirio” finansinių raumenų auginimas ir šitos pinigų mašinos sustygavimas. Tad pereikime prie lietuviško futbolo ir jo sumų. Ką radome atėję į Vilniaus “Žalgirį? 2025 metų pajamų planą, kuriame buvo numatyta tokios rungtynių dienos ekonomikos pozicijos: * UEFA turnyrų rungtynių bilietai (Čempionų lyga ir žemesni) - 100 000 eurų * A lygos rungtynių bilietai - 20 000 eurų * Sezono abonementai - 5 000 eurų Kitaip tariant, klubas planavo parduoti maždaug po 100 bilietų į A lygos rungtynes, 50 abonementų (nes kaina, regis, buvo 100e) ir tada kelis kartus užsipildyti stadioną per europines rungtynes. Kitų rungtynių dienos pajamų - maitinimo ar atributikos pardavimo - plane numatyta nebuvo. Ne itin ambicinga, bet nelabai ir buvo galimybių - maitinimą stadione organizuojanti įmonė dirbo barteriniais pagrindais, visą atributikos gamybą ir prekybą kontroliavo “Hummel” bendrovė, o nuo pardavimų klubas gaudavo, sakykim, itin simbolišką procentą. “Hummel” dėl to neturėjome jokių pretenzijų, nes jie vis tiek yra techninis klubo rėmėjas, tiekia aprangą, tai jeigu klubui visiškai neįdomu atributika, tai kaip jau sutarė, taip sutarė. Apie komercinius rėmėjus jau esu rašęs, kad skaičiai buvo itin kuklūs, nes Vilniaus “Žalgirio” modus operandi buvo labai aiškus - gauti pinigų iš savivaldybės, kuo toliau nueiti Europoje ir gauti kuo didesnę premiją, neinvestuoti niekur ir visada skųstis, kad trūksta pinigų. Kas pasikeitė pagal visus pagrindinius rungtynių dienos punktus? Abonementai Abonementai, be abejo, buvo pirmoji didžioji naujojo Vilniaus “Žalgirio” rinkodaros sėkmė. Planuotos reklamos kampanijos neprireikė, iki gruodžio vidurio buvo parduota daugiau kaip 2700 abonementų (bendrai publikai ir fanams). Tada prekybą sustabdėm, bet dabar matome, kad galėjome tęsti :) Klubas uždirbo iš abonementų: 141 000 eurų. Taip pat jau matome abonementų turėtojų lankomumo tendencijas, jos yra gerokai mažesnės nei tikėjausi, vidutiniškai į rungtynes ateina apie 40-43% abonementų. Rungtynių bilietai Suvokę abonementų procentą drąsiau pradėjome reklamuoti ir pardavinėti rungtynių dienos bilietus. Kol kas vidutinis parduotų bilietų skaičius yra apie 700, po 6 namų rungtynių klubas gavo apie 30 000 eurų pajamų. Europinės rungtynės Čia mes skaičiuojame pilną stadioną, vidutinę bilietų kainą 15 eurų ir lūkestis būtų iš vienerių europinių rungtynių gauti 65 000 eurų pajamų. Siaubingai norėtųsi, kad jų būtų bent dvi, o gal ir trys. Apie daugiau dar tik svajojame. Užkandžiai ir gėrimai (catering) Nuo sezono pradžios žiūrovų aptarnavimas buvo patikėtas naujai įmonei ir jiems keliamos užduotys susitvarkyti su srautais ir neperspausti su kainomis (ypač alaus). Daugkartiniai proginiai bokalai visiems patiko. Įsivertinę žiūrovų skaičių stadione persitarėme bendradarbiavimo sąlygas, dabar įmonė yra ir klubo rėmėjas, klubas turi interesą, kad būtų parduota kuo daugiau užkandžių ir gėrimų. Iki sezono galo klubo pajamos turėrų siekti apie 25 000 eurų. Taip pat pastebimas gan spartus vieno žmogaus išleidžiamas pinigų skaičius. Jeigu pirmose rungtynėse Sportimoje turėjome 3,3e, 4,2e ir 4.7e rodiklius, tai persikėlus į stadioną šitas rodiklis išaugo iki 4.9e/žmogui per Velykines atidarymo rungtynes su Kauno “Kauno Žalgiriu” ir net iki 6,2e/žmogui per rungtynes su “Banga”. Šylant orams ir didėjant troškuliui bei žmonėms įprantant ateiti į stadioną anksčiau, jis dar turėtų augti. Natūralu, kad savo piką vieno žmogaus išleidžiama pinigų suma stadione turėtų pasiekti per europines rungtynes. Atributika Čia įvyko didelės permainos. Atsakingu už visą atributikos plėtrą tapo verslininkas ir dizaineris, būsimasis klubo dalininkas Erikas Mališauskas. Jis pasiekė geranorišką susitarimą su “Hummel”, klubas investavo 50 tūkstančių eurų į turimo asortimento perėmimą ir naujo kūrimą. Atnaujinta e-parduotuvė, paties Eriko kuriami modeliai, o taip pat išplėstas asortimentas nuo ženkliukų iki madingų telefonų dangtelių, iš karto davė rezultatų. Nuo vasario iki gegužės iš atributikos gauta 46 000 eurų pajamų, iš jų 38 600 eurų iš prekybos stadione. Tai yra kiek daugiau nei 15 000 eurų per mėnesį. Tačiau pastarosiomis savaitėmis matome, kad įsibėgėja ir reklamomis skatinama prekyba internetu. Erikas turi užsibrėžęs tikslą šiemet pasiekti 25 000 eurų mėnesinę apyvartą. Susiveskime galus. Aišku, kad lyginant su pernai metais šiemet šuolis yra milžiniškas. Pristatydamas sezoną sausį buvau pažymėjęs, kad mūsų tikslas surinkti 260 000 eurų iš bilietų ir abonementų. Jeigu turėsime tik vienerias europines rungtynes šitas rodiklis vis tiek bus viršytas, nes tada turėtume maždaug 285 000 eurų, o jei pavyks ir dar vienos europinės, tai jau 350 000 eurų. Atributikos pardavimai ir pajamos už prekybą į planą apskritai nebuvo skaičiuojami, čia jau malonus bonusas. Aišku, pagrindinės komercinės pajamos išlieka verslo rėmimas - jeigu biudžete tikėjomės surinkti 1.25 milijono eurų, tai po keturių mėnesių turime jau 990 tūkstančių. Tačiau vis tiek rungtynių dienos pajamos jau nėra tos, į kurias niekas nebekreiptų dėmesį. Ir supraskime, kad šiemet yra pirmieji metai, mes kuriame struktūrą ir pardavimo mechanizmus, testuojamės ir žiūrime, kas veikia, o kas nelabai, kiek galima ir reikia investuoti į rinkodarą. Kitais metais šitie skaičiai turėtų dar šiek tiek ūgtelti, gali būti, kad 2027 metų klubo biudžete prie rungtynių dienos ir atributikos pajamų bus skaičius 650 000 eurų. O 2028 metais gali nutikti Nacionalinis stadionas… Futbolas gali generuoti pinigus. Ir Lietuvoje. Bet reikia a) daug dirbti, b) nebijoti investuoti, c) turėti dedikuotą komandą ir pamiršti laikus, kai vienas žmogus galėjo visus darbus klube nuveikti. O Vilniaus “Žalgirio” gerbėjai dabar jau gali žinoti, kad kiekvienas nupirktas bilietas, kiekvienas įsigytas šalikas ir kiekvienas stadione išgertas alaus bokalas stiprina jūsų mylimą klubą. Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new p… This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Thank you vaigga, Darnas, Giedrė, Palma, Egidijus, and many others for tuning into my live video with Šarūnas Černiauskas! Join me for my next live video in the app. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com
Neginčijama aksioma, kad ruskyno vasalu tapusi Baltarusija vykdo prieš Lietuvą hibridinį karą. Skraidinami tuntai kontrabandinių balionų vienu metu buvo pavertę mūsų valstybę bejėgiškumo ir pajuokos simboliu, o bulbafiureris galėjo nebaudžiamas juoktis per savo propagandines laidas. Visi tai suprantam. Bet kaip taip yra, kad viename svarbiausių ir jautriausių Lietuvos strateginių oro uostų kiekvieną dieną puikiai veikia įmonė, dar puikiau palaikanti verslo ryšius su Baltarusijos kontoromis, tiesiogiai susijusiomis su Lukašenkos aplinka ir KGB. Įdomiai nutiko, kad kone tuo pačiu metu šia tema susidomėjau ir aš, ir LRT tyrimų skyrius. Mes bendradarbiavome, keitėmės informacija ir verta paskaityti abiejų pusių požiūrį į problemą. Štai čia yra LRT tyrimų skyriaus žurnalisto Mindaugo Aušros tekstas: https://www.lrt.lt/naujienos/lrt-tyrimai/5/2896087/oro-uostu-duty-free-tinklo-savininkas-prekiauja-su-lukasenka-valdzia-problemos-nemato O problemos pavadinimas yra Heinemann. Tai Vokietijos bendrovė, kuri valdo duty free parduotuves įvairiuose oro uostuose, tame tarpe ir Vilniaus tarptautiniame oro uoste. Čia “Gebr Heinemann” prekiauja per jiems priklausančią UAB “Travel Retail Vilnius”. Tiek įmonės vadovė Orinta Amelija Ambrazevičienė, tiek pati įmonė socialiniuose tinkluose yra labai patriotiški, sveikina visus su svarbiausiomis šalies šventėmis, labai myli Lietuvą, ragina pasirašyti prieš LRT užvaldymą ir sausio 13 dieną duty free parduotuvėje dalija pirkėjams neužmirštuoles ragindami prisiminti didvyrius. Tačiau patys labai patogiai pamiršta arba užsimerkia, kai motininė bendrovė per Lietuvą veža galybę prekių į duty free parduotuves, veikiančias Minsko oro uoste. Kartu su LRT žurnalistu Mindaugu Aušra pavyko susipažinti su labai šviežiais - šių metų vasario pabaigos važtaraščiais, kurie parodo prekių kelią iš Vokietijos per Lietuvą į Baltarusiją Štai matome eksportuotoją - Vokietijos bendrovę “Gebr Heinemann”, krovinys vasario 27 dieną pakraunamas Hamburge, gavėjas yra “Helen & Valery Airport Minsk Warehouse”. Tranzito šalis - Lietuva, transporto priemonė - Kirgizijoje registruotas sunkvežimis, kuriuos taip yra pamėgusios įvairios logistikos bendrovės. Krovinyje yra Boss, Bulgari, Calvin Klein, Carollina Herrera, Chanel, Armani ir kitų žinomų prekės ženklų kvepalai, dezodorantai, tualetinis vanduo ir kita parfumerija. Iš viso daugiau kaip 500 pozicijų, kurių vertė daugiau kaip 80 tūkstančių eurų. Kas yra ta baltarusiška įmonė - Helene Valery, kuriai ir atitenka visos šitos vakarietiškos gėrybės? Tai akcinė bendrovė ООО «Беламаркет ХЕЛЕНА ВАЛЕРИ», kuri savo puslapyje skelbiasi valdanti 14 duty free parduotuvių pasienio punktuose su Lietuva, Latvija, Ukraina ir Lenkija, o taip pat duty free parduotuvę Minsko oro uoste. Einam giliau ir pasikeliam Baltarusijos įmonių registro duomenis. Šitą įmonę valdo du akcininkai - 50.01% akcijų priklauso motininei bendrovei “Helena Valeri”, o 49.99% akcijų įmonei “Dipmarket”. Motininė įmonė “Helena Valeri” turi du akcininkus. Tiksliau, dvi akcininkes. 80% akcijų valdo Elena Skripel, o 20% Rita Britnikova. Elena Skripel yra ir įmonės vadovė. Prie jos dar sugrįšime, o dabar pažiūrėkime, kas yra kitas “Heinemann” verslo partneris - “Dipmarket”. 1996 metais įmonė buvo įkurta Baltarusijos prezidento įsakymu su užduotimi prižiūrėti bemuitę prekybą Minsko oro uoste ir visame diplomatiniame korpuse. Ją tiesiogiai kontroliuoja visagalė Upravdelami Prezidenta arba Baltarusijos prezidento reikalų valdyba ir valstybinė įmonė “Dipservis”. Štai čia yra “Dipservis” vadovybė: “Dipserviso” pirmasis direktoriaus pavaduotojas Andrejus Zlobičius yra tiesiogiai susijęs su Lukašenka, kadrinis jo saugumo tarnybos darbuotojas. Direktorius Valerij Skakun yra dirbęs Prezidento reikalų valdyboje departamento direktoriumi, pernai iš Lukašenkos rankų gavo I laipsnio Tėvynės ordiną už nuopelnus Baltarusijai. Taigi - “Dipmarket” ir “Dipservis” yra visiškai Lukašenkos aplinkos kontroliuojamos kontoros. Grįžkim prie “Helen Valeri” damų. Elena Skripel yra finansininkė, jau daugiau kaip dešimt metų vadovaujanti Baltarusijos gimnastikos federacijai. Štai čia yra labai simboliška nuotrauka Elena Skripel kartu su Lukašenka perkerpa Minsko gimnastikos rūmų atidarymo juostelę. Tarp Lukašenkos ir Skripel dar viena įdomi asmenybė - tai rusijos gimnastė Alina Kabajeva, labai artimais ryšiais siejama su rusijos prezidentu Putinu. Skripel ryšys su Lukašenka daug senesnis. 2008 metais Lukašenka įvedė valstybinį monopolį bemuičių parduotuvių rinkoje, tačiau po ketverių metų Lukašenka nauju įsakymu į sąrašą įtraukė ir Skripel “Helena Valeri” Tas pats įsakymas nurodė “Helenai Valeri” kas ketvirtį į biudžetą pervesti po 10% savo pajamų. Taigi mes turime situaciją - itin jautriame strateginiame objekte, Vilniaus oro uoste dirba įmonė, kuri tuo pačiu prekiauja ir su Baltarusijos įmone, tiesiogiai valdoma Lukašenkos aplinkos žmonių ir jo saugumo tarnybos karininkų. Dar įdomiau tai, kad LRT jau prieš kelis metus paviešino skandalingus faktus, jog konkursą oro uoste laimėję vokiečiai “Gebr. Heinemann” masyviai vežė prekes į rusiją - 2023 metais už 35 milijonus eurų, o 2024 metais už 9.5 milijono eurų. Specialiai Vyriausybės komisijai tai nepasirodė nei reikšminga, nei grėsminga. LRT kolegoms susisiekus su Vokietijos bendrove, ji apsiribojo sausu atsakymu: „Baltarusijoje „Gebr. Heinemann“ veikia tik kaip platintoja. Tiekiame produkciją pagrindiniams tarptautiniams prekių ženklams pagal jų prekių ženklų platinimo politiką ir mūsų platinimo sutartis” Dabar mums po nosimi viena ranka prekiaujama su Lukašenka ir jo jėgos struktūros darbuotojais, kita ranka daromas verslas Lukašenkos atakuojamame Vilniaus oro uoste. Natūralus klausimas - ar tai tik prekyba, ar Lukašenkos struktūros turi įėjimo tašką į vieną svarbiausių mūsų valstybės strateginės infrastruktūros objektų? Kitas klausimas - ar Lietuvos valstybė kontroliuoja situaciją, ar ji tiesiog užsimerkė ir leido užsienio verslui per savo teritoriją aptarnauti mums tiesioginę grėsmę keliantį režimą. Jeigu nieko apie tai nežino, tai yra problema. Jeigu sąmoningai pasirinko nieko nedaryti, tai jau galima vadinti pozicija. Abu variantai vienodai blogi. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com Ankstyvieji politiniai chuliganizmai Kodėl Adomas nebeseka politikos Prioritetai prieš rinkimus ir būsimasis door-to-door “Ką aš šiandien padariau?” - kai užgriūna einamieji reikalai Ar savivaldybė gali konkuruoti su privačiu verslu dėl darbuotojų Kas valdo administracijos direktoriaus kalendorių ir kodėl jis neatsimena, kada atsidarė savo el.paštą Didiej…
BILIETAI Į VILNIAUS IR KAUNO ŽALGIRIŲ MŪŠĮ - Balandžio 5 (sekmadienis) 18:45 Futbolo sezonas įsibėgėja, bet aš norėčiau šį kartą Alchemijoje atsitraukti nuo aikštės ir pasižiūrėti į tai, kas ir buvo aktualiausia viduramžių alchemikams - auksą. Pinigus. Biudžetus. Iš esmės Lietuvos futbolo klubai apsiriboja trumpai atsakydami į žurnalistų, darančių sezono pradžios apžvalgas, koks yra jų biudžetas ir niekas ten labai smarkiai nesigilina. Šiemet trys klubai gan išsamiai pristatė savo finansus - “Sūduva” ir abu “Žalgiriai”, bet aš apsistosiu ir paanalizuosiu mūsų ir pagrindinio konkurento Kauno “Kauno Žalgirio” skaičius. Iš karto - šitas tekstas tikrai nėra skirtas parodyti, kad Vilniaus “Žalgiris” daro kažką gerai, o Kauno “Žalgiris” kažką blogai. Arba atvirkščiai. Abu klubai aiškiai eina į priekį, priima teisingus vadybos sprendimus, todėl norėčiau labiau įvertinti ir paaiškinti, kaip tokie skaičiai atsiranda ir kas juos sudaro. Taip pat prašau suprasti, kad mano matymas subjektyvus, jeigu apie Vilniaus “Žalgirį” turiu visą informaciją, tai rašydamas apie kauniečius remiuosi dviem lentelėmis ir keliomis Manto Kalniečio citatomis. Kaip paskaitysite vėliau, tekste yra nemažai “jeigu”. Pradėkim nuo pajamų. Kauniečių pajamos šiemet planuojamos 4.5 milijono eurų, vilniečių šiek tiek kukliau - 4.1 milijono eurų. Prieš tai pažiūrėkime, kaip savo pajamas planavo ankstesnė Vilniaus “Žalgirio” vadovybė. Čia pernykštis biudžetas. Praktika parodė, kad net ir pesimistinis planas buvo pernelyg optimistinis, o kaip Vilma biudžetavo optimistinį 7 milijonų planą, tai jau galėtų pasakyti “tolko ona”. Bet palikim praeitį ir grįžtam į dabartį, bandykim suprasti, kur Kaunas aplenkė Vilnių. Lengviausia įvertinti miestų paramą. Kaunas skyrė milijoną, Vilnius pusantro milijono, na, ten šiek tiek mažiau, bet paprastumo dėlei sakykim - 1.5 milijono. Čia viskas aišku. Daugiausiai interpretacijų kyla, kai pradedame skaičiuoti UEFA pinigus, nes čia skirtumas didžiausias - 1.4 milijono Kauno naudai. Su mumis viskas paprasta. Įskaičiuoti tik 100% garantuoti pinigai - 325 000 eurų už dalyvavimą UEFA Konferencijų lygoje. Ankstesnis Žalgiris mėgdavo pripliusuoti dar neegzistuojančias pergales ir pinigus, šitas baigėsi griežtai. Bet koks papildomas euras iš šių metų Europos nuotykio tvarkingai keliaus į 2027 metų biudžetą. Kaunas, atrodo, vis dėlto kažkiek įsiskaičiuoja šių metų rezultatus. Cituojant Mantą Kalnietį: “Skaičiai kažkiek pririšti prie europinių turnyrų, tačiau vertinimas labai atsargus” Ką garantuoto turi kauniečiai - pirmą Čempionų lygos atrankos etapą ir nesėkmės atveju antrą Konferencijų lygos atrankos etapą. Čempionų lygos atrankos pajamas nėra labai paprasta suskaičiuoti, nes ten nėra vienos tokios aiškios formulės. Paieškojus tarp įvairių panašaus lygio klubų, kurių europinis kelias irgi prasidėjo nuo Čempionų lygos pirmo etapo atrankos galėčiau teigti, kad už Čempionų lygos atranką galima tikėtis gauti vidutiniškai apie 300 tūkstančių eurų. Specialistai patikslino ir parodė, kad viską galima suskaičiuoti tiksliai: iškritęs iš ČL atrankos klubas gauna 175K eurų ir dar 260K kaip šalies čempionas, ką buvau pamiršęs. Konferencijose viskas aiškiau - iškritęs antrame raunde klubas gauna 350 tūkstančių bazinę išmoką ir 175K už kiekvieną sužaistą raundą. Tai yra 525K eurų. Vadinasi, garantuoti Kauno “Kauno Žalgirio” pinigai Europoje yra 960K eurų. Pridėkime dar Solidarumo lėšas, apie kurias kalbėjo Kalnietis, ir turime kažkur 1.2 milijono eurų. Vilniaus “Žalgiris” didžiąją dalį Solidarumo lėšų jau išnaudojo pernai desperatiškai lopydamas po Venslovaitienės avantiūros paliktas skyles. Bet Kaunas vis tiek dar skaičiuoja papildomus 600 tūkstančius eurų. 530 tūkstančių eurų (patikslinta). Ir čia yra tas atsargus prisirišimas prie Europos, nes jie: * tikisi, kad net iš iškritę iš Čempionų lygos įveiks bent vieną Konferencijų lygos atrankos etapą, kas klubui atneštų papildomus beveik 400K eurų. * tikisi, kad įveiks pirmąjį Čempionų lygos etapą, o čia jau kalbame apie visai kitus skaičius, nes iškritęs antrame ČL etape, klubas pereina žaisti į Europos lygos trečią atrankos etapą, pralaimėjęs ten dar turi šansą žaisti Konferencijų lygos paskutiniame playoff etape. Štai kodėl tapti Lietuvos čempionais yra ne tik morališkai svarbu, bet potencialiai labai pelninga. Nes įveikęs pirmą Čempionų lygos etapą ir netgi viską toliau pralaimėjęs Kaunas potencialiai gautų 1.7 milijono eurų. Tačiau įveikti tą pirmą atrankos barjerą nebus lengva, nes kauniečiai nebus skirstyti ir jeigu burtai nepaeis, gali gauti tokį varžovą kaip “Kairat”, Rygos FC ar Suomijos “KuPS”. Taigi - pačiu blogiausiu atveju kauniečiai gali nesurinkti 600 tūkstančių eurų, realistiškai gali labai priartėti prie pateikto skaičiaus. Vilniaus “Žalgiris” čia turi šiokį tokį pranašumą - kad mums nereikia nervintis ir gerti vaistų nuo kraujo spaudimo. Mes įsirašėm minimumą, o štai tokie pinigai gali papildyti 2027 metų biudžetą: * iškrentam iš karto: mano minėtas minimumas - 325K eurų * iškrentam antrame etape: 700K eurų (+375K) * iškrentam trečiame etape: 1,075 milijono (+750K) * iškrentam ketvirtame etape: 1,45 milijono (+1,125 milijono) Apie grupes jau nekalbėsiu, žiūrint labai realistiškai Vilniaus “Žalgiris” bus skirstytas pirmame etape ir pasisekus gali gauti San Mariną arba Andorą, mes galime likti skirstyti ir antrame etape, trečiajame jau tų koeficiento taškų nebeužteks ir tikrai gautume stiprų skirstytą varžovą. Kita pajamų linija - rungtynių bilietai. Kaip supratau iš Kalniečio, jie nesitiki didelių pajamų iš TOPlygos rungtynių ir tuos 310 tūkstančių planuoja susirinkti iš trijų europinių rungtynių. Dvi yra garantuotos, Kalnietis minėjo tris. 100 tūkstančių iš rungtynių Dariaus ir Girėno stadione yra įmanoma: jeigu bilieto vidurkis 15 eurų, jiems reikia parduoti kiek daugiau nei 6000 bilietų. Kas yra įdomu - mes užsibrėžėme 260 000 eurų iš bilietų ir abonementų, tai yra 50 tūkstančių eurų mažiau nei kauniečiai. Iš parduotų abonementų surinkome maždaug 170 000 eurų. Toliau - mūsų TOPlygos rungtynių bilietų pardavimai gerokai viršija lūkesčius, dar aišku, pamatysime, kaip atrodys sugrįžimas į stadioną, bet kol kas atrodo, kad grįžus į stadioną jie dar labiau augs ir skaičiuodami protingą pardavimo vidurkį galime tikėtis apie 100 000 eurų pajamų. Ir dar lieka vienerios garantuotos rungtynės Europoje, kur neabejotinai turėsime soldoutą ir rungtynių pajamos gali siekti 80 tūkstančių eurų. Tai čia turėtume viršyti savo prognozes ir turėti apie 350 tūkstančių eurų pajamų. Vėlgi - jeigu turim papildomas europines rungtynes, šitas pajamas su šypsena dedamės į 2027 metų biudžetą. Didžiausią disonansą man kelia komercinių pajamų skirtumai. Kauniečiai įsirašė 1.46 milijono, o mes - 1.25 milijono. Skirtumas nėra didelis, bet aš žiūriu į Kauno pateiktą rėmėjų sąrašą ir neįsivaizduoju, kaip iš 13 rėmėjų jie surinks šituos pinigus. Nemanau, kad tituliniai rėmėjai - Topsport skirtų jiems žymiai daugiau, nei Vilniui skiria Betsson, o iš likusių 12 dar bent kelios įmonės tikrai remia produktais arba paslaugomis. Turbūt logiškiausia būtų manyti, kad nemaža komercinių pajamų dalimi pasidalina motininė organizacija - krepšinio klubas, bet kadangi Kalnietis apie tai neužsiminė, palikime tik pasvarstymui. Aišku, sąmokslo teorijų mėgėjams galėtų užkliūti faktas, kad ta pati bendrovė remia ir lygą, ir vieną jos klubą, o bendrovės savininkas yra dar ir lygos prezidentas, bet kol kas jokių favoritizmo apraiškų Kauno “Kauno Žalgiriui” nesimato, tad palikim sąmokslo teorijas jų vietose. O jeigu norėtume labai geros naujienos Vilniui - tai čia komercinės pajamos kol kas viršija prognozes. Mūsų planas buvo 1,25 milijono, čia jau įskaitant NT mokesčio lengvatą, kurios skyrimas dar tik įsibėgės. Kovo pabaigai mes turime jau pasirašytas rėmimo sutartis už 1.3 milijono eurų. 64% to sudaro finansinis rėmimas, 36% barteris, kuris irgi labai svarbus, nes padengia išlaidas, kurių klubui nebereikia mokėti pačiam, pvz. žaidėjų apgyvendinimą. Atsidarė iki šiol nebuvę srautai - moterų komandos rėmimas artėja … This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com * Pavardė kaip našta ar ne? * Radikalios Kubilių šeimos pusės * Iš reklamos agentūros į maitinimo verslą * Celebrity šefų atsiradimas * Šefas ir skautas * Kiek sunku yra prasimušti jaunam šefui ir kada vardas pradeda dirbti tau * Kai mašinos lizingas kainavo daugiau nei mėnesinė alga * Koks tikslas buvo “Nineteen18” restorane * Kodėl rotacija tarp še…
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com
Beveik 2 mėnesiai praėjo nuo tokio mano manifesto, kuriuo apsiėmiau globoti Vilniaus “Žalgirio” moterų komandą ir išsikėliau sau kelis tikslus. Plačiau paskaityti galima čia: 2025 metais Vilniaus “Žalgirio” merginos užėmė penktą vietą iš šešių. Realiai komanda laikėsi tik ant dviejų trenerių - Virginijos ir Justo Klevinskų entuziazmo, buvo labai jauna ir turėjo tris legionieres iš Brazilijos, kurias už tikrai neadekvačius atlyginimus moterų futbole nupirko pati klubo vadovė ir kurios kalbėjo tik portugališkai. Legionierės pabuvo, atsiėmė paskutinį atlyginimą ir išvažiavo. 2026 metų čempionėmis iš anksto jau paskelbta Šiaulių “Gintra”, visos kitos komandos žaidžia dėl antros vietos. O kodėl gi ne, jeigu “Gintra” yra laimėjusi 21 kartą iš eilės. Kai pasiskelbiau, kad imuosi moterų futbolo, sulaukiau ir palaikymo, bet dar daugiau skepticizmo. Tiek tokio “į vyrų futbolą nelabai kas eina, o moterų futbolas buvo ir yra apskritai niekam neįdomus”, tiek gan logiško “nepatempsi visais frontais”. Apie tai buvo aptarinėjama ir futbolo podcastuose, o Aurimas Budraitis iš Futbolas.lt viešai pasiūlė lažintis, kad mūsų “Žalgiris” neužims ir trečios vietos. Tai čia viskas gerai. Aš įpratęs. Susidėliojau kelis pagrindinius tikslus: * pritraukti bent kelias Lietuvos moterų rinktinės žaidėjas * aikštėje visada turi būti daugiau lietuvių žaidėjų nei užsieniečių * rasti 60 000 eurų iš rėmėjų ir padidinti komandos biudžetą iki 200K * šiemet pamėginti pasiekti 400 žiūrovų vidurkį stadione * užimti prizinę vietą A lygoje. Dėl lietuvių man iš karto buvo pasakyta - jeigu nori kažką laimėti, turi žaisti legionierės. Taip laimi “Gintra”, taip antrą vietą pernai iškovojo “Transinvest”. Aš iš karto atsakiau - ir ko verta tokia antra vieta? Kas iš jos? Medaliai iš sporto prekių parduotuvės? Ir kiek tvaru kurti komandą, kurioje legionierės rotuos kaip ant muzikinių kėdžių, o jaunos lietuvės sėdės ant suolelio? Todėl pradėjom nuo lietuvių. Kalbėjosi tiek trenerė, tiek mes su sporto direktoriumi Giedriumi Klevinsku. Vienu atveju net ir trenerė man sakė, jog yra 1% tikimybė, kad ši žaidėja pereis pas mus. “Tai gerai, nes yra tikimybė” - atsakiau. Ir štai rezultatas. Neslėpsiu, esu labai juo patenkintas. Vilniaus “Žalgiryje” šiemet žais penkios į Lietuvos nacionalinę rinktinę kviečiamos žaidėjos - Lolita Žižytė, Augustė Andrijevskytė, Aušrinė Bikutė bei Greta Valikonienė. Paminėjau tik keturias? Nes penktoji yra mūsų sezono įsigijimas ir didžiausia sėkmė. Karjerą Vilniaus “Žalgiryje” tęs Lietuvos moterų nacionalinės rinktinės kapitonė ir gynybos ramstis Milda Liužinaitė. Sveika atvykus! Ir tai dar gali būti ne viskas. Duokite dar metus ir Vilniaus “Žalgiris” gali tapti bazine Lietuvos moterų rinktinės komanda, kuri padės geriau susižaisti, o geriausioms žaidėjoms tęsti karjerą užsienyje. Tokios patyrusios žaidėjos padės atsiskleisti ir mūsų jauniesiems talentams, ar tai būtų 16-metė vartininkė Tėja Banelytė, ar puolimo smaigalyje žaidžianti 16-metė Agata Marija Kairytė, 19-metė saugė Karina Klevinskaitė, kartu su Lietuvos U19 rinktine Baltijos taurę ką tik laimėjusios Austėja Pocevičiūtė ir Elzė Kiškunaitė. Ir trečiasis komponentas - legionierės. Tik prasidėjus treniruotėms iš Lietuvos vicečempionių “Transinvest” pas mus perėjo jau kelis metus Lietuvoje žaidžiančios ir viską A lygoje žinančios - ukrainietė Valerija Postol ir moldavė Irina Topal. Tada į vasario žiemą atskrido vienas įdomiausių pirkinių - tris kartus Venesuelos čempionė, dar pernai žaidusi Copa Libertadores turnyre prieš žymųjį “Boca Juniors” - vidurio gynėja Emperatriz Garcia. Aišku, jai dar reikia laiko priprasti sezono pradžioje, bet per tas 15 minučių, kurias Emperatriz turėjo Žiemos taurės turnyro rungtynėse, ji gavo kamuolį, pasitaisė ir pirmu smūgiu maždaug iš 30 metrų įmušė įvartį. Emperatriz kol kas kalba tik ispaniškai, bet klubas surado jai vertėją, kuri ne tik dirba treniruotėse, bet ir pabūna gide, padeda orientuotis Vilniuje. Ir paskutinis įsigijimas, kur tik vakar sukirtome rankomis - dar viena žaidėja iš Venesuelos, šį kartą puolėja - Jhoagny Contreras. Apie dramatišką jos istoriją ir emigraciją iš Venesuelos irgi galėsiu papasakoti vėliau, o prie “Žalgirio” ji prisijungia po sezono Čilės aukščiausioje lygoje. Štai toks yra mūsų moterų “Žalgiris” - patyrusios Lietuvos rinktinės žaidėjos, jaunieji deimančiukai, dvi puikiai pažįstančios lygą legionierės ir du talentai iš Pietų Amerikos. Beje, Aurimas Budraitis atsitraukė nuo lažybų labai greitai, dar net nespėjus suderinti sąlygų. Manau, kad komandai pavyko sudaryti geras sąlygas ruoštis sezonui - “Impuls” suteikė sporto salę fiziniam pasirengimui, merginos galėjo treniruotis uždarame manieže, vartininkes pradeda prižiūrėti pagrindinis vyrų komandos vartininkų treneris Vladas Korovin, esant poreikiui yra pasiruošusi padėti sporto psichologė, už aukštas vietas pažadėtos piniginės premijos, turėsime priešsezoninę bendrą vakarienę ir vertingas rėmėjų dovanas. Dabar pakalbėkime apie pinigus ir situaciją gražiai pavaizduoja šitas dialogas su vienos įmonės marketingo direktoriumi. - Andriau, tai koks yra moterų komandos lankomumas? - Faktiškai nulinis. Nėra jo. - Aha, aha, o koks yra rungtynių žiūrimumas? - Realiai nulinis. Rodo platforma, apie kurią Lietuvoje nelabai kas žino ir filmuojama ten viena kamera. - Aha, aha… Tai susitarėm be problemų 🙂 Pirmieji į pagalbą atėjo “Creme de la Creme”. Nieko daug neklausinėjo, labai nesiaiškino - “reikia tai reikia”. Vėliau prisijungė statybų įmonė “Stamita”, vitaminų ir papildų gamintojai “Aconitum”, vėdinimo sistemų ekspertai “Salda”, restoranas “PachaMama”. O vakar paspaudėme rankas ir pagrindiniu rėmėju, kurio logotipas bus ir ant varžybų marškinėlių, taps kosmetikos gamintoja “Moerie”. Kitą savaitę dar tikimės pasirašyti vieną rėmimo sutartį moterų komandai ir tada bendra rėmimo suma (didžioji dalis pinigais, šiek tiek paslaugomis ir klubui reikalinga produkcija) viršys 100 tūkstančių eurų. Ir kažkaip manau, kad tai dar ne pabaiga. Du pagrindiniai tikslai pasiekti. Ar pasieksim sportinį tikslą, žinosim tik lapkritį, bet manau, kad tokia komanda, koks yra dabartinis “Žalgiris” turi kautis dėl antros vietos ir netgi pamėginti (dar kol kas tik pamėginti) mesti iššūkį “Gintrai”. Ir lieka esmių esmė - žiūrovai. O čia jau be jūsų pagalbos niekaip. Neabejoju, kad daug kad net nesatę matę moterų futbolo ir kažkaip neabejoju, kad pažiūrėjus patiktų. Jis kitoks, bet kitoks ir gerąja prasme. Juk ne šiaip sau moterų futbolo žiūrimumas auga visame pasaulyje. Čia beveik nėra vaidybos, nukirto varžovė, stojiesi ir žaidi toliau. Žiūrėdamas rungtynes su Lichtenšteinu pats mačiau, kaip mūsų vartininkei Medai Šeškutei varžovų puolėja įvažiavo tiesia koja į šoną. Ir ką - Meda iš pradžių apsidairė, kur sugriebti atšokusį kamuolį, o paskui jau aiškinsimės, skauda ar neskauda. Turbūt ir iš šio teksto matote, kad naujasis “Žalgiris” savo merginoms skirs ne mažiau rūpesčio, meilės ir… rinkodaros biudžeto nei vyrams. Ateikite į stadioną. Labai norėčiau, kad ateitų mamos, kurių vaikai žaidžia futbolą. Labai norėčiau, kad tėvai atsivestų dukras, kurios gal ir nesportuoja, bet kurioms galima parodyti, kad mes esam galimybių šalis ir futbole Vilnius vertina moteris. Norėčiau matyti ir senuosius futbolo patriotus, kuriems žalia-balta yra šventos spalvos. Ateikite į stadioną. Įsigykite Vilniaus “Žalgirio” moterų komandos sezono abonementą. Jo kaina simbolinė - 19 eurų, bet tai irgi bus jūsų investicija ir pagalba mūsų komandai. https://kakava.lt/renginys/fk-zalgiris-moteru-komandos-abonementas-2026-m/11916/24589 O įsigijusiems abonementą mūsų partneriai dovanoja 1 mėnesio narystę bet kuriame “Lemon Gym” klube, kurios vertė 39 eurai. Tai kaip ir +20 eurų gaunasi. Beje - turintiems Vilniaus “Žalgirio” vyrų komandos abonementą įėjimas į moterų rungtynes nemokamas. Jūs savo darbą jau padarėt :) Ateikite į stadioną. Perkantiems bilietus ir abonementus padovanosime programėles, bus galimybė įsigyti užkandžių ir gėrimų. Su moterų A lyga suderinome turbūt idealų laiką namų rungtynėms - sekmadienis 17:0… This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Thank you Jurgita Daučiūnaitė, Julija, and many others for tuning into my live video! Join me for my next live video in the app. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Tas jausmas, kai… - viena labiausiai pabodusių klišių, bet šį kartą tinka. Tas jausmas, kai tavo mėgstamos komandos sezono pradžia ant nosies. Anglijos Premier lygos fanams tai rugpjūčio pradžia, F1 gerbėjams - kovo pradžia, NFL mylėtojai laukia rugsėjo pradžios, o krepšinio ir Eurolygos fanai - rugsėjo pabaigos/spalio pradžios. Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. O mes laukiam vasario pabaigos. Gan keista pradėti futbolo sezoną, kai sniego iki kelių ir minus penkiolika, bet tokios lietuviško futbolo realijos. Pradėsime su sniegu, gal su sniegu ir užbaigsime lapkričio pradžioje. Nors pernai oras paskutinėse rungtynėse buvo dar visai “futbolinis”. Liko mažiau nei savaitė. Man tai pirmasis sezonas apskritai esant vienu iš futbolo klubo (ir dar tokio kaip Vilniaus “Žalgiris”) vadovų. Tadui - pirmas sezonas esant futbolo klubo savininku. Giedriui ir Rolandui - pirmas pilnas sezonas užimant labai svarbias sportines pareigas. Tiesiog debiutantų balius. Tik Mindaugas jau yra prieš 17 metų gelbėjęs “Žalgirį” ir jam vadovavęs, tai jam ne pirmas kartas, bet man atrodo, kad jaudinasi jis labiausiai iš mūsų visų. Todėl prieš pat sezoną noriu pakalbėti apie keliamus tikslus. Prasidėjus treniruotėms Rolandas ir Mindaugas apie tikslus kalbėjo aptakiai - sieksime aukščiausių tikslų. Aš puikiai juos suprantu, tikrai yra geriau atsargiau negu plėšytis marškinius. Bet aš ne treneris ir žinau, kad žaliai balti Vilniuje dėl antros vietos nežaidžia. “Žalgirio” tikslas yra susigrąžinti čempionų taurę į Vilnių. O kad nereikėtų pilti šampano tik į vieną taurę, tai dar šalia turėti ir LFF taurę. Taip, visi futbolo specialistai ir lažybininkai favoritais laiko dabartinius čempionus - “Kauno Žalgirį”. Ir gerai - spaudimas jiems didesnis, kiekvienas prarastas taškas skaudesnis. O kas yra kas, pamatysime jau per Velykas, kai kauniečiai atvažiuos pas mus į svečius. Startuojant ne nuo Čempionų lygos atrankos, kelias Europoje yra sudėtingesnis, bet pasiekti trečią Konferencijų lygos etapą būtų sveikas, realistiškas tikslas, kuris dovanotų tris įdomias namų rungtynes ir solidų finansinį papildymą, kuris keliautų į kitų metų biudžetą. Ar turime komandą, kuri pasiektų tokius tikslus? Manau, kad taip. Tarpsezonyje pavyko įgyvendinti beveik visus komplektacijos tikslus - lietuvių gvardija yra stipriausia lygoje, Paulius Golubickas bus vienas pagrindinių kandidatų į lygos MVP, jau matome, kad Saba Mamatsišvilis bus vienas geriausių lygos krašto gynėjų, tikiuosi, kad atsiskleis ir greitasis Bryanas Teixeira, ir Kroatijos futbolo talentas Marko Capanas. Dar trūksta kelių žaidėjų, ypač gynybos viduryje, bet Giedrius dirba, transferų langai dar neužsidaro. Pagal biudžetą yra paliekama pinigų komandos papildymui antrajam sezono etapui artėjant vasarai. Kontrolinėse rungtynėse pavyko pagrindinis dalykas - negauti traumų, nes rezultatai visiškai nesvarbūs, o man stabteldavo širdis kiekvieną kartą, kai mūsiškis likdavo gulėti ant žemės. Aišku, komandai dar trūksta susižaidimo, ne visi žaidėjai pasiekę tinkamą formą, yra daug faktorių dėl kurių galime ir nepasiekti tų sportinių tikslų, o štai lankomumo tikslus privalome pasiekti patys - savo darbu ir bendromis pastangomis su jumis. Mano tikslas paprastas - 2500 žiūrovų vidurkis per TOPlygos rungtynes. Apie Europą net nekalbu, ten bus klausimas, kaip sutalpinti visus norinčius. Vėlgi - ekspertai ir specialistai balsuoja, kad taip nebus. Podcastuose kalbama apie tai, jog 2700 abonementų tai nereiškia, kad tiek ir ateis. Chatuose ir komentaruose aiškinama - o pamatysi, kas bus, kai lis. Pamatysi, kas bus vasarą, kai visi išsivažinės. Pamatysi, kas bus, kai TOPLyga sudėlios netinkamus laikus. Taip, taip, taip, labai ačiū už nuomones. Just let me work. Rungtynių laikai yra vienas svarbiausių dalykų. Aš esu įsitikinęs, kad būtų sunku pritraukti žiūrovus į stadioną, jeigu pagrindinis laikas būtų šeštadienis 14 valanda. Gal klystu, bet Vilniaus “Žalgiris” užsiėmė labai tvirtą poziciją šituo klausimu: “Mūsų prioritetas šiemet yra geriausias laikas žiūrovams. Pilnos tribūnos generuos didesnį susidomėjimą ir didesnius TV reitingus” Išlaikėme poziciją derybose dėl tvarkaraščio ir esu dėkingas TOPlygai, kad ji įsiklausė ir pirmuose dviejuose ratuose turime tokius namų rungtynių laikus, kokių norėjome. Pirmąsias rungtynes derinome prie “Sportimos” galimybių, o po to norėjome vakarinių laikų, kad žinant Vilniaus kamščius mūsų žiūrovai ramiai grįžtų iš darbo, susirinktų šeimas ir prieš pusvalandį atvažiuotų į Sportimą ar stadioną. Todėl mūsų vakarinių rungtynių laikai yra 19:30 arba 20:00. Štai kaip atrodo sezono pradžia namuose * Vasario 21 (šeštadienis) 14:15 “Žalgiris” - Telšių “Džiugas” (Sportima) * Vasario 27 (penktadienis) 20:00 “Žalgiris” - “Panevėžys” (Sportima) * Kovo 10 (antradienis) 20:00 “Žalgiris” - Marijampolės “Sūduva” (Sportima) * Kovo 16 (pirmadienis) 20:00 “Žalgiris” - Vilniaus raj. “Transinvest” (greičiausiai Sportima) * Balandžio 5 (sekmadienis) 18:45 “Žalgiris” - “Kauno Žalgiris” (tikiuosi, kad “Žalgirio” stadionas) Vienos svarbiausių sezono pradžios rungtynių vyks per Velykas su Kauno “Žalgiriu”, gali būti, kad tai bus stadiono atidarymo rungtynės. Pavyko išsikovoti, kad jos vyktų ne dieną, o 18:45, tai tikrai visi spės atšvęsti Velykas ir vakare grįžti į rungtynes. Penktadieniais stadione bus užkuriamas vakarėlis - atsidarysime anksčiau, gros DJus ir muzikinės grupės, todėl balandžio 17 ir birželio 12 penktadienių laikas irgi 20:00. Aišku, už tai susimokėjome TV transliacijų praradimu. Per pirmuosius du ratus suplanuotos trys Vilniaus “Žalgirio” namų rungtynių transliacijos lyginant su septyniomis, kurias turės “Sūduva” ir kitas “Žalgiris”. Na, nieko tokio. Tai tik bendradarbiavimo pradžia, tai televizija turės progos pamatyti, kaip atrodo pilnos stadiono tribūnos, LED reklaminiai stendai, Pietų IV choreo ir ugnies šou. O kol kas esame pasiruošę investuoti į savo namų rungtynių transliacijų per Youtube kokybę, tai, tikiuosi, su TOPlyga susitarsime ir visiems bus tik į naudą. Apie rungtynių dienos planus jau esu rašęs, tai labai nesiplėsiu, bet klubo rinkodaros komanda ruošiasi balandžio 5 dienai, kai grįžtame į stadioną, blogiausiu atveju tai bus balandžio 17 diena. Turime visą “Rungtynių dienos knygą”, kurią pildome - nuo animatorių vaikams iki muzikinio takelio, nuo interviu ir klubo legendų pagerbimo iki maitinimo taškų ir maksimaliai didelio mobiliųjų tualetų kiekio. Realiai jau dabar esame beveik pasiruošę, iki balandžio būsime pasiruošę pilnai. Nauji maitintojai bus, jie žino, kaip reikia elgtis su dideliais srautais. “Žalgiris” perėmė pilnai savo atributikos kontrolę, tai balandį jau turėsime naujų dalykų pardavimui. Bus galima įsigyti ir rungtynių programėlių, ir vienkartinių lietpalčių. VIPas bus atnaujintas per kovą, iki balandžio bus įrengta nauja garso sistema ir didžiulis LED ekranas, LED stendai atvažiuoja gegužę. Jau prasidėjo pirmieji renginiai su bendruomene - turėjome treniruotę specialių poreikių vaikams. Renginių planai bus tvirtinami dviems mėnesiams į priekį, bus tikrai intensyvūs. Per kovą tikimės pasirašyti strateginės partnerystės sutartis su Vilniaus Universitetu ir Lietuvos kariuomene. Atskiras projektas - kad Vilnius rungtynių dieną pratintųsi tapti žaliai baltas. Vėliavos languose ir balkonuose, žaliai balti troleibusai, reklamos LED ekranuose, žaliai-balti Senamiesčio barai ir barmenai su Žalgirio marškinėliais, dar vienu media partneriu tapęs Delfi portalas skirs tam nemažai reklaminio ploto - visu tuo rūpinasi atskiras žmogus. Apie moterų komandą parašysiu atskirai - ten yra labai daug įdomių ir netikėtai pozityvių įvykių. Tai judančių dalių yra galybė. Bus klaidų. Bus nepavykusių dalykų. Vienas didelis mano noras atsitrenkė į milžinišką biurokratiją. Bus, aišku, ir pralaimėjimų. Bus duobių. Bus purvo pylimo, nes kartu su palaikančiais aplink “Žalgirį” telkiasi ir visi, kurie manęs nekenčia, tai jiems kiekviena klubo nesėkmė bus kaip balzamas, nesvarbu, k… This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Šitą Substacką ir jo autorius palaiko auganti prenumeratorių bendruomenė. Prisijunkite ir jūs Paskutinėje VLK laidoje susiginčijome su Aidu, kurį elektoratą geriau pavyks mobilizuoti Žemaitaičiui, pasirinkusiam terorizuoti jaunimą, kiršinti juos su vyresniaisiais ir taip mėginant dar labiau sustiprinti “tas jaunimas visai jau išnaglėjo, tuoj su kirviais puls, o galėtų paklausyti, ką vyresnieji sako” rinkėjų batalionus. “Mes prieš juos”, “jaunimas prieš vyresniuosius” veikia visai neblogai - štai toks kiršinantis ir vėlgi melagingas - ar kas nors tikrino, kad čia Kasčiūno gerbėjai arba kodėl televizija turėtų nuolat rodyti politiko susitikimus su visuomene - Žemaitaičio įrašas sulaukė beveik 200 000 peržiūrų. Tai įdomus klausimas - nors iki savivaldos rinkimų dar metai, o iki Seimo rinkimų dar pustrečių - kuri demografinė grupė išsipūs labiau? 18-29 metų jaunimo ar 64+ amžiaus vyresniųjų. Nes dabar socialiniuose tinkluose yra labai daug entuziazmo, kad TikToke, Instagramoje (kaip sako Žemaitaitis) ir kituose socialiniuose tinkluose cirkuliuojantys protestuojančio jaunimo vaizdeliai, o taip pat įvairūs bandymai su jais susidoroti, nubausti, susekti taip mobilizuos jaunus lietuvius, kad per kitus Seimo rinkimus jų aktyvumas išaugs, viršys vidurkį ir ką norės jaunimas, tą ir išsirinks. Įvertinkime, ar taip gali nutikti net ir tikint šita “jaunimo mobilizavimo” teorija. Žiūrint į rinkimų rezultatus skaičiai atrodo triuškinami vyresniųjų naudai - Seimo rinkimuose 2024 metais balsavusio jaunimo procentas buvo tik 35,7%, o 64+ auditorijoje balsavo 64,4% Paverskime tai absoliučiais skaičiais. Ir atotrūkis tampa dar didesnis, nes vyresnių žmonių Lietuvoje yra gerokai daugiau. Šių demografinių grupių skirtumas yra net pusantro karto vyresniųjų naudai. Labai grubiai skaičiuojant 370 tūkstančių jaunimo prieš 600 tūkstančių vyresniųjų Skaičiuojam procentus ir vaizdelis darosi dar liūdnesnis. 2024 metais rinkimuose balsavo: * 132 000 jaunų žmonių * 380 000 vyresnių žmonių Gerai, pridėkime prie to faktą, kad kiekvienais metais atsiranda naujas kiekis pirmą kartą balsuosiančių aštuoniolikmečių, o dalis vyresniųjų, deja, išeina. Sumaitinkim algoritmui ir šituos duomenis: * Lietuvoje kasmet maždaug 25 000 žmonių sueina 18 metų. * Lietuvoje kasmet miršta maždaug 29 000 64-99 metų amžiaus žmonių. Bet taip skaičiuoti negalima, nes kai vieniems sueina 18, tai toks pat kiekis išeina iš demografinės zonos imties, tai yra jiems sukanka 30 metų. Ir lygiai taip žmonės metais pasensta ir ateina į vyresniųjų demografinę zoną. Dar paimkim bendrą Lietuvos senėjimo tendenciją, mažėjantį gimstamumą ir suprasim, kad jokios “first voterių bangos” mes čia neturėsim. Ir 2024 metų rezultatai parodė, kad Lietuvoje valdžią renka vyresnieji, jaunimas jaučiasi nereprezentuojamas (tai labai aiškiai parodė Laisvės partija, kuri užuot susikoncentravusi į jaunimo problemas, dirbo Sizifo darbą ridendama neužridenamą akmenį, o dabar iš viso numirė, tik vainikus pamiršom išnešti), neateina balsuoti ir tada partijos koncentruojasi į pergalę galinčius lemti vyresniuosius. O ir šiaip, kas lengviau - įtikinti jauną žmogų, kuriam visas pasaulis po kojomis ir galvoje švilpia šimtai minčių, Lietuvos 2040 ar 2050 idėja, ar viskuo nusivylusiam vyresniajam pažadėti tvirtą ranką ir pakeltas pensijas? 250 000 balsų skirtumas yra milžiniškas. Net jei sakytume, kad 64-99 metų rinkėjai jau pasiekė savo piką ir daugiau 64% aktyvumo neišspaus, kad ir ką Žemaitaitis su savo šutve darytų, kiek reikia mobilizuoti jaunimo, kad jie panaikintų šitą skirtumą arba bent jau galėtų padaryti įtaką rezultatuose? Panaikinti skirtumo yra neįmanoma. Tiesiog jaunimo tiek nėra. Turėtų ateiti balsuoti kiekvienas jaunas žmogus - 98% balsavimas ir tik tada senjorų balsai būtų atsverti. Bet čia jau yra gero fantastinio filmo scenarijus. Tada duokim kitokią užduotį: * Kiek reikia jaunimo aktyvumo, kad jis turėtų įtaką Seimo rinkimų rezultatams? * Pagal apklausų duomenis, sakykim, kad 60-65% jaunimo renkasi dešiniąsias/liberalas partijas ir atitinkamai 60-65% vyresniųjų kairiąsias/populistines partijas. Norint jaunimo favoritams - liberalams ir konservatoriams - “atlošti” bent 20 000 balsų aktyvuojant jaunimą, rinkimuose turi balsuoti 43-44% jaunimo. Norint “atlošti” 50 000 balsų, rinkimuose turi balsuoti apie 57% jaunimo. Neįmanoma. Būkime realistai - pakilti nuo 35% iki 45% būtų milžiniškas žingsnis, o tai yra 20 000 papildomų balsų. Skirtumas tarp kairės/populistų ir dešinės/liberalų 2024 metais buvo 513 000 vs 374 000 - tai yra beveik 150 000 balsų. Taip, aišku, švytuoklė jau juda į kitą pusę, tai rodo ir apklausų duomenys, ir Žemaitaičio, manau, visai sėkmingi bandymai pertraukinėti senjorus iš anemiškų socdemų į savo pusę. Bet reikia suprasti, kad net ir aktyvavus tuos 20 000 jaunimo balsų dalis jų gali nueiti į šiukšlių dėžę, kadangi dėl vietų parlamente iš dešiniojo sparno partijų daugiau mažiau ramūs gali būti tik konservatoriai ir liberalai, o Laisvės partijai tai egzistenciniai rinkimai. Mes nesame Nepalas ir įprastiniu scenarijumi ne GenZ, o “Nijolės Nijolės” su gėlių vazonais turėtų lemti tautos likimą. Tačiau egzistuoja dar vienas svarbus faktorius - vidurinioji karta, jaunųjų balsuotojų tėvai. Vien labai siauroje 45-54 metų amžiaus demografinėje grupėje yra 16.2% rinkėjų ir jų aktyvumas yra faktinis vidurkis - 51%. Vadinasi, kur mobilizuotis dar tikrai yra. Čia turime esminį dalyką - reikia ne tik mobilizuoti jaunimą, bet kad ir jaunimas mobilizuotų savo artimuosius, prie vakarienės stalo ar atvažiavęs aplankyti tėvų pasakytų - tėti/mama, žiūrėkit, aš einu balsuoti, eikit ir jūs, nes čia kitaip nieko gero nebus. Ir tie 20 000 balsų gali padvigubėti, o rinkimuose, kur rezultatas gali pakibti ant plauko, tai jau būtų jėga. Kyla tik klausimas - ar partijos įvertins šituos skaičius ir rimtai imsis darbo, ar vėl reikės dirbti visuomenininkams? This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com Apie moderatoriaus nepagarbą Andriaus nuotykiai su Ipadais Naglis Puteikis ir konservatorių berniukai Sausas sausis ir jo padariniai Nupūsti šunys Aido atjunkymas nuo LRT Biatlono gudrybės ir tankų biatlonas Aidas pasileido Substacką, kada Paulius pasileis Kada Žemaitaičio susitikimai virs mardabojumi Aušra, kuri juokėsi Tikrasis Bugailiškis ne Prūdas Naujos …
Prieš pradedant pirmąsias Aido Echo-skopijas priminimas naujiems skaitytojams, kad dabar galioja pasiūlymas 2 mėnesius išbandyti visą Andriaus Substacko turinį nemokamai ir bet kada nutraukti prenumeratą Sveiki, malonūs Echoskopijos skaitytojai. Susitinkame po šiokios tokios trijų savaičių pertraukos. Mat Andrius, planuodamas savo substacko sausį užklausė manęs, žėk, gal tu neskubėk rašyti iškart po Naujų metų? Juk vis tiek temų nebus? Tai gal kokią sausio 22-23? Ir kaip į vandenį žiūrėjo, bless his soul. Nei naujienų, nei temų, apie ką aš ir būčiau rašęs, kai pasaulyje ištisas tris savaites nieko nevyko. Literaliai nieko. Bet jeigu rimtai, tai turėjau laiko pagaliau užkurti savąjį substacką, ko niekaip neprisiruošiau ištisus trejus metus. Jei kas dar nesilankėte, tai nuoroda čia: Taigi, dar kartą ačiū Andriui, kuris taip akylai numatė, kad po švenčių pasaulis nieko neveiks, ir pasauliui, kuris taip klusniai jo paisė. Jeigu jūs mano intonacijose nugirstate apmaudų sarkazmą, tai visai be reikalo. Būtų pakankamai sudėtinga į šią Echoskopiją sukišti visus rimtus, pusiau rimtus ir visiškai briedovus dalykus, kurie spėjo nutikti per tas 23 dienas. O vietoje trumpo recapo, tai per 550 valandų, prabėgusių nuo Naujų Metų: * Amerikiečiai iš pačio prezidentinio įmygio Karakase nupyzdino Nicolas Maduro, kuris dabar tupi tame pačiame Bruklino Detention Center, arba tiesiog belangėje, kaip ir P.Diddy iš repo orgijų, Gislaine Maxwell iš Epsteino failų, Luigi Mangione iš draudikų šaudymo, Sam Bankman-Fried iš kriptoscamų, ir dar vienas man menkai žinomas reperis Tekashi69, kuris turi daugiau tatuiruočių nei fiziškai įmanoma padaryti ant pusantro kvadratinio metro, kurį užima nediduko statistinio žmogėno oda. Tokioje šiltoje kompanijoje mainantis liūdnomis istorijomis šalti žiemos vakarai turėtų skriete skrieti. * Irane kilo kone didžiausi neramumai ir protestai nuo 2009 metų, visi jau laukė, kad dvasinis šalies vadovas Khamanei (tegul eina jis fcuking nx) greit prisijungs prie buvusių diktatorių kooperatyvo Rusijoje, kur jau sėdi Bashiras al-Assadas ir Viktoras Janukovyčius, tačiau mulos su smogikais išjungė internetą, prisikvietė banditų iš Afganistano ir Irako, kuriems nėra jokių sentimentų šaudyti iraniečius, ir viską paskandino kraujyje. Iki kito karto. * Mineapolyje ICE agentas nušovė jam kelią užtvėrusią vairuotoją, kadangi baisiai bijojo, jog toji jį pervažiuos. Nelaimė nutiko vos per kelis kvartalus nuo tos vietos, kur kažkada BLM riaušes sukėlė George Floyd. Minesota ėmė kunkuliuoti, bet ne tiek daug, nes prieš tai buvo išsiaiškinta, kad Somalio emigrantai vietos iždą patuštino ant kokio milijardo visokiomis socialinės rūpybos suktybėmis. Tai dabar visi pikti ir nelaimingi, tiek kairėje, tiek dešinėje. O labiausiai, gubernatorius Timas Waltzas, buvęs kandidatas į viceprezidentus, kuris nuliūdo, kad teks trauktis iš politikos. * Panašiai nelaimingi, kaip ir du astronautai, kuriuos teko ne pagal grafiką pargabenti iš Tarptautinės kosminės stoties, mat tie apsirgo. Ir apsirgo, matyt, rimčiau nei būtų galima pataisyti kokiais nors homeopatiniais žirniukais ar kompresais, jeigu jau teko siųsti kosminį laivą vietoje greitosios pagalbos. Gerai, kad neoutsourcino šitos misijos kokiam nors kosminiam Boltui, nes dar dabar kurjeris bastytųsi ties asteroidu žiedu rašinėdamas į TKS „Where are you my friend? I am waiting for you in place“ * Rusijos šešėliniam laivynui ir jo tankeriams jau jokia greitoji nebepadės. Kadangi juos imta medžioti po visus vandenynus rimčiau nei britai kažkada vaikėsi „Juodąjį perlą“ pirmame Karibų jūrų piratų frančizės filme. Dėl to Telegramo zetnikus ištiko kone apopleksijos priepuolis. Ypač kai pirmąjį tankerį amerikiečiai užėmė abordažu visą sceną tyliai stebint ir rezignuojant Rusijos kariniams laivams. Prie pratimo jau prisijungė ir britai su prancūzais, Putinas apeliuoja į tarptautinę teisę. * Vašingtone amžinai chardonnay padauginusi ex-TV teisėja Jeanine Pirro, kuri Trumpo nūnai paskirta DC prokurore, pateikė kaltinimus JAV Federalinio rezervo (tipo, jų centrinio banko) vadovui Jerome Powell, už tai, kad tas brangiai remontuoja savo banko pastatą. Visi ėmė panikuoti, kad Trumpas tuoj imsis kištis į palūkanų normos nustatymą pagal pieno riebumą, kritulių krentamumą ir kitus objektyvius kriterijus. Trumpas pareiškė, kad apie šį skandalą nieko nežino. * Užtat jis viską žinojo apie Grenlandiją. Pareiškė, kad nemato tolimesnio nei savo, nei JAV gyvenimo be šitos salos ir neatmetė galimybės užimti ją jėga. Visa Europa kolektyviai atsiduso ktnx, nusiuntė keliasdešimt kareivių į salą, tada Trumpas visiems pagrasino 10% muitais, tada atvažiavo į Davoso WEF, ten rėžė valandos spyčių, kuriame keturis kartus Grenlandiją pavadino Islandija, tada patvytino, kad, tipo, viskas su sąjungininkais susitarta draugiškai ir be pykčio. Dėl ko? Dėl to. Bet kuriuo atveju, Kremlius, kuris visą savaitę tiesiog orgazmino nuo šitų naujienų, šiek tiek nusivylė ir aptilo. [Andriaus pastaba: “Tai, vadinasi, buvau teisus. Realiai nieko ir neįvyko. Pasaulis vis dar sukasi. Apokalipsė atidėta iki vasario”] Ir čia tik septynios naujienos, apie kiekvieną kurių būtų galima suraityti ilgą tekstą. Priminsiu, kad apie Grenlandiją rašiau dar before it was cool, t.y., lygiai prieš metus: Taigi, kaip jau supratote, vietos ir laiko rimtų naujienų analizei nebeliko, o ar ir reikia? Tokiais nervingais laikais lieka kelios išeitys: užsidaryti budistų retryte su gongų terapija, pasekti Karja Kallas patarimu ir užgulti butelį (primenu, kad dar visa savaitė iki sauso sausio pabaigos) arba atsidėti mažiau rimtiems įvykiams. Ką aš šiandien ir padarysiu. Pradžiai ne kažkokia ypatinga naujiena, bet tiesiog pastebėjimas. Ar pastebėjote, kad mūsų Seime tautos išrinktieji šneka vis trumpiau? Ir aš čia nešneku vien apie jų kalbų trukmę? Pavyzdžiui, visų Maitaitis šneka tarsi ir daug, jeigu spaudos ženklais be tarpų skaičiuotum, bet jeigu bandytum tai paversti kažkokią prasmę turinčiais bitais, vis tiek gautųsi netoli zero. Ir tai, pasirodo, pastebima ne tik mūsiškiame parlamente. The Economist ištyrė britų parlamento kalbas per pastarąjį šimtą metų (gerai, kad nelindo į kokį XIX ar dar blogiau, XVIII, kai Bendruomenių rūmų nariai rėždavo valandines oratorijas). Taigi, 1938 metais vidutinė kalba buvo 1000 žodžių, kas, šiaip jau nėra tiek daug. 1965 metais Jameso Calaghano kalba pristatant biudžetą buvo 19000 žodžių, jau nebe kalba o visai apysaka. Apie 1970-uosius nuo vidutinės trukmės nusirėžė 100 žodžių. Tada dar šimtas. Tada dar. O pernai buvo 460. Taigi, kuo daugiau, ir kuo sudėtingesnės problemos, su kuriomis susiduria šiuolaikinės visuomenės, tuo mažiau žodžių jas nupasakoti. Paprastai kaltiname internetą, maždaug, visi pripratę prie tvytų, prie fotkių, jeigu tik ilgesnis tekstas (kaip Echoskopijoje ar mano Aidomu, tai visi iškart paišys ant jo TL;DR), tačiau šis nususimo procesas prasidėjo gerokai anksčiau, jau prie televizijos. Kuri, žinia, yra veiksmą mėgstantis mediumas, o šnekantis žmogus tikrai negali būti kvalifikuojamas kaip veiksmas. Nebent jis kalbos metu mojuotų nunčakais, rodytų pantomimą ar, atsiprašau už natūralizmą, tenkintų save už tribūnos. Yra ir dar vienas aspektas. Išėjo naujas Beno Afflecko ir Matto Damono filmas The Rip. Viename interviu Mattas Damonas, nesuprasi juokais ar rimtai pasakė, kad Netflixe jam paaiškino, kodėl dabar veiksmo filmų siužetai darosi tokie paprasti, ir kodėl vis tiek filmo herojai turi bent kelis kartus paaiškinti žiūrovui, kas gi čia vyksta, ir nuo ko viskas prasidėjo. Žinai, pasakė jam Netflixo vyrai ir moterys, dabartinis žiūrovas viena akimi sėdi filme, o kita savo telefone, kur nesiliauja skrolinti. Ir labai gali būti, kad tiesiog praleis svarbų momentą, kuris buvo esminis istorijos rutuliojimui. Tai ir reikia jam tai pakartoti, tikintis, kad išgirs ir dašus. O negalima padaryti filmą taip, kad jis tiesiog prikaustytų žiūrovą ir tas užmirštų visus savo telefonus? Gal ir galima, atsakė jam Netflixas, tačiau kam rizikuoti? Jeigu reikia dar vieno įrodymo, The Guardian ra… This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Perfrazuojant vienos partijos šūkį - “iššūkiai po iššūkių”. Taip gali skambėti mano veikla Vilniaus “Žalgiryje”. Klube buvo tiek apleistų vietų, kad net sunku patikėti, kaip galima taip nesirūpinti įstaiga, kuriai vadovauji ir kurios sėkme esi suinteresuotas kaip dalininkas. Nepadėjo ir laikas, kada galėjome ateiti ir pradėti tvarkytis - lapkričio antra pusė. Rinkodara, rėmėjai, klubo įvaizdis žaidėjų akyse, infrastruktūra, pasiruošimas rungtynių dienai, bilietai ir abonementai, nauja Akademijos vizija ir dar n kitų detalių - daug kur viską reikia pradėti nuo nulio. Ar net iš minusinio starto. Nieko tokio. Kuo sunkesnis iššūkis, tuo man labiau patinka. Ir priėmiau turbūt maksimaliai sunkų papildomą iššūkį - be visų darbų dar apsiėmiau globoti ir vadovauti Vilniaus “Žalgirio” moterų komandai. Ir čia mes turime labai įdomią priešpriešą. Pasaulyje moterų futbolas yra viena sparčiausiai augančių sporto šakų. UEFA ir FIFA investuoja milžiniškas lėšas, didžiosios tarptautinės kompanijos tokios kaip LIDL renkasi remti būtent moterų futbolą, 2023 metų pasaulio čempionatas tapo daugiausiai žiūrėtu moterų sporto įvykiu, Europos lygos fiksuoja daugiau kaip 25% lankomumo augimą stadionuose - Ispanijoje į populiariausias rungtynes ateina 30 tūkstančių, Anglijoje “Arsenalo” moterų komanda pritraukia ne ką mažiau žiūrovų nei vyrų - lapkritį rungtynes prieš “Chelsea” stebėjo 56 000 žmonių. Žodžiu, auga viskas - susidomėjimas, lankomumas, komercinės pajamos. Lietuvoje gi… Skeptikai mėgsta sakyti - jau vyrų futbolas nėra populiarus, o ką jau kalbėti apie moterų. Ir tame yra tiesos. Žiniasklaidos susidomėjimo beveik jokio. A lygoje yra šešios komandos, I lygoje - devynios komandos, bet kai kurie klubai turi moterų komandas, na, nes reikia. Dėl pliusiuko ar kažkokio finansuojamo euro. Konkurencijos čempionate beveik nėra, nes Šiaulių “Gintra” yra laimėjusi Lietuvos čempionatą 21 kartą iš eilės. Vyraujanti nuomonė, kad medalius galima laimėti tik tada, jei komandoje žais maksimalus kiekis legionierių. Pirmas tris vietas užėmusių komandų startinėse sudėtyse žaidė 5-6 lietuvės, dažniausiai 5, nes toks leistinas minimumas. Lankomumas, leiskite atsidusti. Oficialiame lygos puslapyje gal tik kas penktose rungtynėse yra fiksuojamas žiūrovų skaičius ir aš suprantu, kodėl. Nes skaičiai tokie - 25, 34, 48, 50. Rekordas buvo pasiektas “Gintros” rungtynėse pavasarį, kai jas Šiauliuose stebėjo net 80 žiūrovų, o nuo sezono vidurio “Gintra” tiesiog nustojo skelbti šituos skaičius, nes jeigu taip, tai nafig, kaip sako mano draugas Valinskas. Jau vyrų lygoje yra juokaujama apie du “Žalgirius”, kurie žaidžia tomis pačiomis spalvomis, tai moterų lygoje yra du VILNIAUS “Žalgiriai”, kurie žaidžia tomis pačiomis spalvomis. “MFA - Žalgiris - MRU” ir MFK “Žalgiris” Raskite skirtumus tarp logotipų. Viena iš šių dviejų komandų yra reprezentacinė Vilniaus moterų futbolo komanda ir gauna finansavimą iš savivaldybės. Ir tai nėra MFK “Žalgiris”. Aišku, reikia pasakyti, kad “MFA-Žalgiris-MRU” atsirado 2013 metais, kai Vilniaus “Žalgiriui” tos moterų komandos, matyt, absoliučiai nereikėjo ir nebuvo įdomu. Gal todėl buvę vadovai iš principo nekreipė dėmesio, kad pasirinktas faktiškai tas pats pavadinimas, tos pačios spalvos ir faktiškai toks pat logotipas. Dabar sunku įsivaizduoti tokią situaciją, bet Lietuvos futbolas tuo ir nuostabus, kad jis sugeba visada nustebinti. Tai tikrai santykius geriau aiškinsimės futbolo aikštėje, o ne kažkur kabinetuose. O MFK “Žalgiris” moterų komanda susikūrė 2022 metais ir tris sezonus žaidė I lygoje, pernai vadovaujama žinomų trenerių Justo ir Virginijos Klevinskų debiutavo moterų A lygoje ir užėmė 5 vietą iš 6 komandų. Artėja 2026 metų sezonas. Vilniaus “Žalgirio” vyrų komanda persitvarko iš esmės. Moterų komanda yra dar įdomesnis iššūkis ir štai toks savotiškas mano manifestas: Aš tikiu moterų futbolu ne todėl, kad tai “graži idėja” * Lietuvoje tai atvira erdvė, kur sprendimai šiandien duos ilgalaikį pranašumą * Tai sportas su stipriu vertybiniu pagrindu - jaunimas, lyčių lygybė, bendruomenė * Čia dar nėra kosminių biudžetų ir kontraktų, čia žaidėjos eina žaisti, nes jos myli futbolą * Čia nedidelis, bet nuolatinis augimas duos milžinišką sportinį efektą. * FK “Žalgiris” yra unikalus prekės ženklas. Tai stipriausias futbolo vardas Lietuvoje, kuris jau sukėlė milžinišką susidomėjimą. Laukia specialios transliacijos, TV serialai, podcastai, sezonui parduota daugiau kaip 3000 abonementų. * FK “Žalgiris” moterų komanda nėra tik priedas prie viso šito. Ji strateginė klubo kryptis. * Susirinkti maksimumą legionierių ir užimti aukštą vietą A lygoje nėra sudėtinga, bet kokia prasmė? Žiūrovai ateis į stadioną tada, kai galės sirgti už lietuves merginas, todėl FK “Žalgiris” pagrindą sudarys lietuvės žaidėjos su keliomis stipriomis užsienietėmis. Bet esmė - kartu su Vilniaus “Žalgirio” moterų komanda turime ambiciją nugalėti ir pritraukti į stadioną žiūrovus. Strateginiai moterų komandos tikslai: Sportiniai: * 2026-2027 metais užimti prizinę vietą A lygoje * 2028-2029 metais kovoti dėl A lygos čempionių titulo Rinkodariniai * 2026 metais 8 kartus pasididinti lankomumą ir pasiekti 400 žiūrovų vidurkį stadione. Nedaug, bet reikia nuo kažko pradėti * Rungtynių metų suteikti žiūrovams galimybę įsigyti užkandžių ir gėrimų * Pasistengti, kad MFK “Žalgirio” rungtynės būtų transliuojamos per kurį nors “Žalgirio” medijos partnerį. * Pasiekti 1000 žiūrovų vidurkį iki 2029 metų Struktūriniai: * Bendradarbiauti su mergaičių ir merginų akademijomis, kad stipriausios jaunos lietuvės norėtų žaisti Vilniaus “Žalgiryje”. * Į komandą pritraukti kuo daugiau Lietuvos moterų rinktinės narių * Sudaryti geriausias sąlygas ir motyvacinius paketus žaidėjoms, kurios norėtų prisijungti prie Vilniaus “Žalgirio” * Mažiau, bet stipresnių užsieniečių žaidėjų Pakalbėkim apie pinigus 2026 metais “Žalgiris” moterų komandai skiria: 140 000 eurų, tačiau mano tikslas - padidinti šitą biudžetą iki 200 000 eurų randant papildomas lėšas iš rėmėjų, kurie matytų prasmę remti būtent moterų komandą Papildomi pinigai bus nukreipti į 1-2 aukštesnio lygio užsieniečių įsigijimą ir Lietuvos moterų rinktinės branduolio žaidėjų pritraukimą. Tai tiesioginė investicija į rezultatą aikštėje. Palyginimui - 2024 metais “Gintros” biudžetas buvo beveik 450 tūkstančių eurų, iš kurių 118K skyrė Šiaulių miestas ir 150K UEFA. 2027-2028 metais moterų komandos biudžetas turėtų tolydžio augti tiek paties “Žalgirio”, tiek rėmėjų pastangomis, ir 2028 metų sezone turime pasiekti 300 000 eurų - 200 000 eurų iš klubo ir 100 000 eurų iš rėmėjų. Kadangi šis projektas yra mano asmeninis prioritetas, pasistengsiu ir asmeniškai suteikti kuo daugiau vertės rėmėjams. Ir turbūt svarbiausia - remdami moterų futbolą jūs siunčiate labai aiškią socialinę žinutę savo akcininkams, darbuotojams, klientams ir partneriams. Gaunate didelį matomumą už labai nedidelę kainą ir klubas įvertins tai, kad jūs buvote su mumis nuo pirmųjų žingsnių. Nes po 3 metų rėmėjai klaus - “kodėl mes nebuvome čia nuo pradžių”. Statykime pamatus drauge. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com Ar jis svarstytų ateiti dirbti į šitą Vyriausybę Idėjos virš politinio oponavimo Naivumas ir dirty business politikoje Kada jis suprato, jog dėl partnerystės yra game over Žmonėms neįdomu procesas, žmonėms įdomu rezultatas Kokių pavojaus signalų neįvertino Laisvės partija Kas dabar vyksta partijoje? Du iššūkiai Tomo vizijoms “Reikės padarysim dar kartą” …
Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Šventinėje Alchemijoje nebus nieko apie Vilniaus Žalgirio komplektaciją, transferus, darbą su rėmėjais ar kitas futbolo virtuvės užkulisių įdomybes. Bus šiek tiek sentimentalus tekstas apie mano santykį su futbolu, galbūt atsakantis į kai kurių žmonių keliamus klausimus - “o ką Tapinas turi bendro su futbolu?”. Arba tiksliau - “Prie ko čia Tapkinas ir fulė” Mano geroji mama, reaguodama į priimtą pasiūlymą tapti Vilniaus “Žalgirio” prezidentu prisiminė, ko gero, vieną pirmųjų dramų, kurias mano gyvenime atnešė futbolas. Nes aš gimiau ir užaugau paprastuose ir darbininkiškuose Žirmūnuose ir nors visiškai šalia namų Čarno arba Tuskulėnų gatvėje buvo krepšinio aikštelė, visas laisvas laikas buvo praleidžiamas ant žolės vienoje ar kitoje namo pusėje, kur geriausias virpstas buvo medis, o kilimams daužyti skirtas įtaisas apskritai buvo nuostabūs vartai žaidžiant “Tūkstantį”, kai įvarčiai nuo virpsto ar skersinio atnešdavo papildomus taškus. Ir aš labai norėjau lankyti futbolą. Todėl mama ir prisimena tas raudas namuose įbedus veidą į kampą, nes mano tėtis labai kategoriškai nusprendė, kad jokio futbolo ir kaulų laužimų nebus, o aš turiu įgyvendinti jo neišsipildžiusią svajonę ir lankyti lauko tenisą Sereikiškėse. Dar blogiau - jis papildomai vesdavosi mane mušinėti teniso kamuoliuko į medinę sienelę, įrengtą už atsarginės “Žalgirio” aikštės - Marakanos vartų. Dar dabar atsimenu tą skausmą, kai aš mušu tą sušiktą teniso kamuoliuką, o už manęs laksto ir šaukia laimingi vaikai, žaidžiantys futbolą. Taip, mano gyvenamoji vieta turėjo milžinišką privalumą - visiškai šalia esantį “Žalgirio” stadioną, todėl kai jau išdrąsėjau pats pereiti gatvę su draugyčiais sliūkindavom į Marakaną ir koks būdavo džiaugsmas rasti tuščią aikštę ir paspardyti į vartus. Tikrus. Su tinklu. Gerai atsimenu ir pirmąjį kartą stadione - 1983 metų liepa. Atvažiavę pasisvečiuoti senelio broliai iš Kauno eina į rungtynes ir pasiima mane. Sėdime Šiaurės tribūnoje, “Žalgiris” žaidžia su Jerevano “Araratu” ir laimi 2:1. Nuo tada ir užsikabinau didžiuoju futbolu. Tėtis mėgdavo eiti į Rytų tribūną ir aš visada būdavau kartu su juo, prisimenu tuos vasaros vakarus, salsvą su niekuo nesumaišomą pigių cigarečių kvapą, grojantį sovietinį futbolo maršą ir taip pat vaikui susukusią galvą galimybę loterijoje laimėti tikrą automobilį. Ir, aišku, sirgalių riksmus - “Liūtas į narvą”, skirtą “Dnepro” puolėjui Liutyjui arba širdį veriantį klyksmą “Rasiuką užmušė”, kai griežtai buvo nukirstas mūsų saugas Vidmantas Rasiukas. Jeigu nepavykdavo keliauti į stadioną, laikas 18:45 prie televizoriaus būdavo šventas. “Labas vakaras, gerbiamieji sporto mėgėjai” - prabildavo komentatorius Virgilijus Mundrys ir tas dvi valandas man nelabai kas daugiau egzistuodavo. Pradinės klasės, 9-oji vidurinė mokykla, aš per pertrauką bėgu kiek įkabindamas ir, aišku, atsitrenkiu į blogiausią įmanomą žmogų - direktorių Matulaitį, kurio visi bijojom kaip velnias kryžiaus. Įkliuvau. - Pavardė? - griežtai klausia direktorius, o aš turiu tik kelias sekundes susivokti. - Mundrys, - iššaunu didžiausios žvaigždės pavardę. - Gal tu TO Mundrio sūnus? - klausia direktorius - Taip, tamsta direktoriau. - Na, gerai, perduok linkėjimus tėvui ir daugiau nebėgiok. Mama vėlgi prisimena, kaip būdama virtuvėje girdėdavo mane repetuojant - “čia buvo komentatorius Mundrys”. Bet sekmadieniai turėjo ir savo tamsiąją pusę - Bažnyčią. Nes mišios švento Petro ir Povilo bažnyčioje prasidėdavo septintą valandą vakaro, o kai močiutė nuspręsdavo mane vestis į bažnyčią, niekas šeimoje nedrįsdavo prieštarauti. Ir įsivaizduokim šitą pragarišką kelią - išeinam iš namų, kairėje futbolą spardo mano chebrytė ir rėkia - “Andriau, ar ateisi ant kalniuko”, o dešinėje girdžiu gaudžiant “Žalgirio” stadioną. O aš einu į mišias. Nežinau, ko tikėjosi mano močiutė, bet ilgiems metams manyje išugdė nuoširdžią nemeilę bažnyčiai ir jos ritualams. Mokykloje irgi viskas sukosi apie futbolą. Tarpklasinės tapdavo didžiausiu įvykiu, o per bet kurią pertrauką klasės berniukai kiek įkabindami lėkdavom į nedidelį žalią plotelį lauke, mesdavom švarkus kaip virpstus ir tas keliolika minučių azartiškai kapodavomės su mažu kamuoliu. Ir nesvarbu, lyja ar sninga, nesvarbu, kad grįžtam į pamoką uždusę, uniformos smirda kaip šlapias šuo, o keliai žali. Didžiausia šventė buvo tada, kai tėtis, pasitelkęs visus įmanomus ir neįmanomus ryšius, gavo du bilietus į “Žalgirio” rungtynes su “Geteborgu”. Deja, kitame etape jau taip nepasisekė ir bilieto į mačą su “Crvena Zvezda” jau nebeturėjau. Rungtynių kažkodėl netransliavo ir televizija. Ką daryti? Pliaupia kaip iš kibiro, apsirengiu, ateinu į vadinamąjį šunparkį, kur nuo aukščiausios kalvos vos vos matyti aikštės galas “Žalgirio” stadione ir pusantros valandos stoviu lietuje tikėdamasis iš stadiono gausmo nuspėti, ar įmušėm. Tada neįmušėm, pralaimėjom 0:1 ir iškritom. Pats niekada nežaidžiau rimtai, išskyrus gal kokias 20 minučių už FK “Ozas”, kur buvau išleistas į saugo poziciją, nieko nesupratau, visi prabėgdavo, kaip pro stovintį ir tada greitai supratau, kad futbolas didžiojoje aikštėje ne man. Tačiau vis dėlto turiu vieną vadinamąjį cap - tai yra atstovavimą rinktinei. Na, gerai tai buvo jaunučių rinktinė. Ir ne futbolo, o teniso. Nes kaip būtų keista, tenisas man sekėsi labai gerai, kelis metus buvau pirmoji Lietuvos raketė ir tryliktas reitingas Sovietų Sąjungoje. O tada su rinktine stovyklavome Kaukaze, dabartinės Abchazijos Gagrų mieste, gyvenome viešbutyje ir vietiniai vaikėzai metė mums futbolo iššūkį. Rinktinės susitiko ant viešbučio parkingo asfalto ir susitikimas baigėsi lygiosiomis, bet - aš buvau vartininkas ir likus kelioms minutėms ištraukiau vienuolikos metrų baudinį. Savo teniso pergales atsimenu ne taip gerai, kaip šitą ištrauktą penaltį. Vėliau nuo futbolo šiek tiek atitolau, bet sąžiningai būdavau stadione per visas rinktinės ir europines “Žalgirio” rungtynes. Irgi puikiai pamenu tą ekstazę, kai 1992 metais rinktinė žaidė namuose su Danija ir mūsų vartininkas Martinkėnas paėmė danų muštą vienuolikos metrų baudinį. Vietinė lyga manęs tuo metu kažkaip nelabai domino ir niekada save nepriskyriau žymiajai “Pietų IV”. O 2000 metų rudenį nutiko keistas dalykas. Dirbau LNK žiniose ir turėjom savaitgalio tradiciją pusryčiauti “Ritos slėptuvėje” ir skaityti šeštadienio “Lietuvos rytą”. Vieną rudens šeštadienį skaitau Nerijaus Kesmino straipsnį apie mažyčio miestelio Rūdiškių komandą, kuri pradėjusi nuo IV lygos per kelis metus išsikovojo teisę žaisti A lygoje, kuri tada dar buvo vadinama LFF lyga. Nerijus žavėjosi komandos savininku Romu Stašausku, stadiono danga ir bendra klubo koncepcija. Baigiau gerti kavą ir pradėjau galvoti. O tada sekmadienį sėdau į mašiną ir nuvažiavau į Rūdiškes, apžiūrėjau stadioną, kuris turėjo tikrai puikią veją ir šiek tiek juokingai buvo įrengtas tarp miško ir kapinių. Pasikalbėjau su vietiniais, gavau Stašausko telefoną ir kitą savaitę paskambinęs pakviečiau susitikti. Tuo metu jau buvau šiek tiek žinomas žmogus iš televizoriaus, todėl Romas kiek nustebo išgirdęs, kad noriu būti “Vėtros” atstovu spaudai. Ir dar visuomeniniais pagrindais. Bet, aišku, sutiko. Ir artėjant 2001 metų sezonui ir “Vėtros” debiutui aukščiausioje lygoje darbo ėmiausi su man būdinga energija. Klubui buvo sukurtas interneto puslapis - tai dar buvo visiška retenybė. Visus tekstus ir interviu dariau pats, o dar įspūdingiau buvo tai, kad jis turėjo “Vėtros” rungtynių tiesioginę teksto transliaciją, kai stebintis rungtynes skambindavo kitam, sėdinčiam prie kompiuterio, ir pasakodavo, kas įvyko. Aleksandras Makejevas sukūrė “Vėtrai” himną, kas buvo dar viena naujiena. Radau jį, paklausiau, ir, žinokit, po 24 metų jis skamba dar visai neblogai Turbūt pirmą kartą buvo padarytas ir pompastiškas klubo sezono pristatymas naktiniame klube su kostiumuotais žaidėjais, visais futbolo vadovais ir ryškiomis prožektorių šviesomis. Pradėjau bur… This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Socialdemokratai ir jų partneriai - rudojo narcizo kompanija greičiausiai eis iki galo ir padarys tai, ką užsibrėžė. Seime pakeis įstatymą, palengvins direktoriaus atleidimo procedūrą ir pirma pasitaikiusia proga pakeis dabartinę LRT vadovybę. Tai tik patvirtina LRT tarybos nario Jono Staselio atvira konfrontacija su LRT generaline direktore peraugusi į epistoliarinį žanrą, siekiant suskaičiuoti protestui skirtas eterio sekundes. Kaip ir tikėjausi, gruodžio 9 dienos mitingas jų neišgąsdino. Manau, kad neišgąsdintų ir dvigubai didesnis protestas. Juolab, kad per visas žiniasklaidos priemones jie gali paaiškinti savo poziciją, pasukti uodegą, pameluoti, pamanipuliuoti ir didžioji rinkėjų dalis tikrai tiki, kad čia viskas dėl atlikto audito, didesnio skaidrumo ir milžiniškų LRT laidų vedėjų algų. Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Tačiau nuleisti rankų negalima, reikia protestuoti, reikia rinktis prie LRT ir čia yra kitos savaitės programa: ANTRADIENIS, gruodžio 16 d. (LRT ĮSTATYMO SVARSTYMO SEIME DIENA): 12.30 val. kviečiame prie LRT pastato (Konarskio g. 49). Ten posėdžiaus LRT taryba. Kviečiame atvykti su plakatais ir į posėdį ateinantiems tarybos nariams priminti, kad ginti žodžio laisvę ir demokratiją yra svarbiausia tarybos atsakomybė. 18–20 val. PROTESTAS Nepriklausomybės aikštėje. Aikštėje visą dieną degs laužai TREČIADIENIS, gruodžio 17 d. (LRT ĮSTATYMO PRIĖMIMO IŠVAKARĖS) 18–20 val. SVARBIAUSIAS PROTESTAS Nepriklausomybės aikštėje. Jeigu negalite ateiti kitomis dienomis, ateikite trečiadienį vakare, tai – pati svarbiausia diena. Čia ypač svarbus kiekvieno dalyvavimas! Aikštėje visą dieną degs laužai KETVIRTADIENIS, gruodžio 18 d. (LRT ĮSTATYMO PRIĖMIMAS SEIME) 18–20 val. PROTESTAS Nepriklausomybės aikštėje. Aikštėje visą dieną degs laužai. PRIE PREZIDENTŪROS (REIKALAUJAME PREZIDENTO VETO) Visas dienas nuo antradienio iki penktadienio prie Prezidentūros S. Daukanto aikštėje stovės instaliacija – bestuburių oro žmogeliukų parkas. Kviečiame užsukti ir pasidaryti nuotrauką su prezidento simboliu. X X X “Ar jie išprotėjo” - klausia daug kas badydami į krintančius socdemų reitingus, o politologas Mažvydas Jastramskis netgi pavadino tai kolektyvinio politinio proto atostogomis. Bet ar tikrai socialdemokratai tokie kvaili, kaip čia gali pasirodyti. Pabandysiu paaiškinti, kad visai ne, ir padėliosiu patarimus, kaip perimti ir valdyti LRT, kad įgyvendintum savo tikslus, nuramintum žmones ir didžioji dalis tavo rinkėjų liktų patenkinti, susikabintų rankomis ir dainuotų “Kumbaya”. Mes turime tris įtakos žaidėjus - LSDP, Rudąjį Narcizą ir Prezidentą. Rudasis Narcizas yra Narcissus Brunneus Vulgaris, tai jo žaidimas paprastas kaip trys kapeikos. Asmeninę neapykantą LRT jis gražiai transformavo į kryžiaus žygį ir pateiks tai, kaip didelę skaidrumo pergalę ir Nemuno aušros vykdomus pažadus. Prezidentas mėgsta sakyti, kad išaugina ir išleidžia. Taip Valstybės kontrolėje atsirado Segalovičienė. Taip galėjo LRT vadovo kėdėje atsidurti ankstesnė Aisčio Zabarausko versija, tada pritrūko vieno balso, dabar antras raundas ir kodėl gi ne Fredis. Right Said Fred. Bet įdomiausias yra LSDP žaidimas. Remdamasis keliais šaltiniais partijos viršūnėje, kurie manęs nelaiko kraujo priešu, galiu teigti, kad socdemai nuoširdžiai galvoja, jog daro labai gerus darbus Lietuvai ir žiniasklaida jų neatspindi. Komercinei žiniasklaidai dar dar atleistina, bet LRT… Ir tai yra negerai. Taisytina. Beje, labai panašiai galvojo ir konservatoriai savo valdymo metu, tik nieko dėl to nedarė. Panašiai galvojo ir Karbauskio valstiečiai ir kažką darė, bet taip nedrąsiai, neužtikrintai ir nieko nesigavo. O valdžia labai nori, kad dėl tų daromų gerų darbų juos girtų. Premjerė mano laidoje labai akcentavo, kad “ne tik kritikuokit, bet ir pagirkit”. Pagyriau, kai buvo už ką - dėl futbolo diplomatijos su Lenkija. Jai patiko. Kol kas nelabai yra daugiau už ką girti. Kitas skausmo taškas yra Palucko istorija. Ir ji gal net svarbesnė, nes galimai yra tas šapas, kuris perlaužė kupranugario stuburą. Socdemų viršūnėlės irgi nuoširdžiai galvoja, kad LRT buvo neobjektyvi Palucko istorijoje ir tapo tų dviejų veikėjų - Černiausko ir Tapino - bei Laisvės TV naratyvo atkartotoja, užuot objektyviai tautai pateikusi eks--premjero argumentus. Ir žinant LRT politinį svorį ir įtaką, gal tada visi būtų atsikvošėję, išgirdę premjero tiesą ir Paluckas būtų išsaugotas. Todėl tai yra taisytina. Socialdemokratai, mano galva, vis dėlto nėra tie orbaniški ar bidziniški autokratai, kurie norėtų užvaldyti visas medijas ir sunaikinti žiniasklaidą. Ne, kam ją naikinti, komercinės televizijos orientuotos į pramogas, su jomis galima susitarti, o LRT veikla yra tiesiog taisytina, jeigu į direktorius ateitų doras, nešališkas ir objektyvus žmogus. Iš esmės - trijų skirtingų žaidimų partijos, bet tiesiog žvaigždės nulėmė, kad žaidimų tikslas realiai sutampa. Pakeisti įstatymą, atrišti rankas tarybai, kurios dauguma, vedama Jurkyno ir Staselio, su didžiausiu malonumu pakeistų jiems įgrisusią direktorę ir išsirinktų naują vadą, kuris būtų ne tik doras, nešališkas ir objektyvus, bet dar ir sukalbamas, nedėtų skerso ant LRT tarybos nuomonės ir suteiktų jai svarbos ir svorio. Tai koks turėtų būti naujas vadovas ir čia prasideda mano patarimai socdemams. Galite pasipiktinti, kad aš čia padedu savo mėgstamiausiai partijai, arba atidžiai stebėti, ar pildosi mano žodžiai ir daryti atitinkamas išvadas. Jeigu mūsų smagusis trio - LSDP, Nausėda ir Rudasis Narcizas - turi nors kiek košės galvoje ir strateginio mąstymo, jie neskirs direktoriumi odiozinės asmenybės, kuri sukeltų dar didesnį pykčio pliūpsnį. Kalbu apie Fredį Jansoną, Artūrą Račą, Rūtą Janutienę ar tą patį nelaimingąjį Ignotą Adomavičių, nes tokios pavardės dabar sukasi gandų fabrike. Jie turėtų paskirti pakankamai ištikimą, bet dar neužsišvietusį žmogų, kuris neturėtų partinio bilieto, bet labai gerai suprastų, kokie yra lūkesčiai. Ambicingą technokratą, kuris galbūt iš tikrųjų nuoširdžiai galvoja, kad sutvarkys LRT, pavers ją skaidriausia ir efektyviausia organizacija, ir užsidės milžinišką ordiną ant krūtinės. Ir tuo pačiu turės tiek proto, kad norimas permainas ir “taisytinus epizodus” įvykdytų subtiliai ir nepriversdamas LRT žurnalistų užsirakinti kabinetuose ar nešti smėlio maišų. Kad laužai prie LRT užgęstų ir visiems viskas būtų gerai. Aišku, Nausėda norėtų, kad būtų labiau ištikimesnis jam negu kitiems dviems partneriams, bet negali visko norėti. Zabarausko laivas jau išplaukė. Nors geriau eičiau groti pianinu į viešnamį nei būčiau LRT generaliniu direktoriumi, bet manau, kad per porą metų galėčiau paversti LRT politiniu įrankiu, paruošti naujam rinkimų ciklui. Ką daryčiau, jei būčiau LRT generalinis direktorius, atėjęs ir gavęs “trojkės” užduotis? Nieko drastiško. Jokių susidorojimų. Jokių išmetimų. Jokio keršto mitingų ir protestų organizatoriams. Tik nuoširdus ir atviras bendravimas su visais. Mano durys visada būtų atviros ir Miliūtei, ir Makaraitytei, ir Jakilaičiui, ir LRT tyrimų skyriui, jei tik jie norėtų ateiti ir išsakyti kritiką. Savo socialiniuose tinkluose ir viešumoje aiškiai sudėliočiau įmonės KPI: efektyvumo didinimas, lėšų taupymas šiais sunkiais laikais (“Nesvarbu, kiek pinigų gauni, svarbu, kiek naudos visuomenei už jus sukuri. Turime būti solidarūs” - sakyčiau ir visi linksėtų galvas) Duočiau nurodymą įsigyti kuo daugiau sporto transliacijų - sportas vienija. Kol tauta žiūri olimpiadas ir pasaulio čempionatus, galim pradėti darbus. Ir tada imčiau tvarkytis. Visų pirma - politinės laidos. Tokio svarbumo laidas visuomeninis transliuotojas privalo kurti pats, o ne samdytis iš šono ir būti priklausomas nuo išorinių prodiuserių. Visi “LRT forumai”, “Lietuva kalba” turi būti gaminami vidiniais LRT resursais. Todėl būtų atviras konkursas geriausiems laidų vedėjams ateiti dirbti į LRT pilnu etatu. Su sąlyga, kad neužsiimi daugiau niekuo ir niekur kitur. Jokių fondų, … This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Ritualinis Berniukų atjunkymas nuo LRT spenio Žemaitaičio naratyvai ir Beatos istorija “Beždžionių planetos” vaibas kažkoks Aidui Berniukai matuojasi, kieno Insightai didesni Ko trūko proteste Beatos šleifas ir Tomas Hanksas Ar Andrius planuoja užsiimti šantažu, kad paskatintų Žalgirio abonementų pardavimą Staska ir jo moterys Ką klientai primakliavoja su ChatGPT Kodėl iliustratoriams labai skauda dėl AI Aidas skaudinasi, kad negavo “Vilko valandos” dovanų Paulius pasakoja, kaip kūrė plakatą protestą Visi prisimena laidą “Auksinės rankos” Protesto skaičiai ir lygiai 10 000 žmonių Kokius žaidimus pardavinėja LRT vedėjai ir kaip juos uždaryti? Žemaitaičio skustuvas Andrius prisimena laikus, kai jo laidoje Puteikis gavo su kortele į krūtinę, nors buvo mesta į Venckienę. O Aidas su Paulium išsigąsta, jog maestro Kuprevičius buvo su apsauga išmestas iš laidos. Berniukai spėlioja, kada iš LRT bus išmestas Auksinis protas ir ką daryti su nufilmuotomis laidomis Vis dar neįvykęs Orlausko paneigimas Rožių karai vs Rožių kerai vs Ryžių kerai. Grandinėlė. Tamsios “Duokim garo” paslaptys Kaip Laisvės TV ginsis, kai ją šturmuos Nemuno aušra Naujųjų metų Berniukų planai This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Bet iš pradžių priminimas: Vilniaus “Žalgirio” metinis abonementas iki Naujųjų tik už 59e ir dar plius gaunate klubo rėmėjo dovaną - 40e vertės Premium mėnesio narystę Lemon Gym klubuose. Ir dar jei perkate du abonementus - mėnesio viduryje laukite klubo kalėdinės staigmenos asmeniškai jums https://kakava.lt/renginys/fk-zalgiris-2026-m-sezono-abonementas/11094/22400 Labai gerai prisimenu tą Vilniaus “Žalgirio” svajonių žygį 2022 metais, kai buvo patekta į Konferencijų lygos grupes ir rugsėjį atvažiavo “Baselis”. Klubas manęs paprašė ir aš mielai padėjau pareklamuoti rungtynes, kad ateitų dar daugiau žmonių, mane kvietė į VIPą, bet aš kažkaip mieliau nusipirkau bilietą į užvartę ir su sūnum atėjom prie ištikimiausių fanų. Ir stadiono pranešėjas pradeda skelbti sudėtis - Edvinas Gertmonas ir tada dešimt legionierių. “Žalgiris” tada gerai kapojosi, pralaimėjo tik 0:1, bet grįždamas iš stadiono vis galvojau - ar tikrai čia teisingiausias modelis, kai pagrindinėje Lietuvos futbolo komandoje startinėje sudėtyje žaidžia tik vienas ar du lietuviai. Ar rezultatai pateisina viską? Už ko užsikabinti ne fanui, o paprastam vilniečiui, ar jam nors kažkiek rezonuoja tie -oličiai ir -eličiai (su visa pagarba Balkanų futbolui) Šiemet liepą jau liepsnojant konfliktui tarp fanų ir “Žalgirio” vadovybės, Pietų IV Facebooko puslapis rašė taip: Šeštadienį po rungtynių vykusioje „diskusijoje“ mūsų klubo vadovės buvo paklausta: „Kodėl komandoje nėra daugiau patyrusių lietuvių?“ Nuskambėjo paprastas atsakymas: „Turėjom visą lietuvių sudėtį – pralošėm čempionatą.“ Nelįsime į detales, kodėl tas čempionatas buvo praloštas, bet lengva sakyti, kad komandai nereikia lietuvių. Realybė tokia, kad po 2023 m. sezono lietuviai žaidėjai nelabai ir žiuri į „Žalgirio“ pusę. “Visa lietuvių sudėtis” yra kažkoks marazmas ir poniai Venslovaitienei būdingas kliedesys, nes nieko net panašaus į “visą lietuvių sudėtį” 2023 metais “Žalgiris” neturėjo. Peržiūrėjau startines sudėtis, tai vidutiniškai buvo keturi lietuviai, tik vienose rungtynėse prieš “Hegelmann” klubą radau kažkokią anomaliją - net šešis lietuvius. Reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais “Žalgiris” tikrai orientavosi į visai kitą pusę nei lietuviai žaidėjai. A lygoje buvo laikomąsi ne taip ir seniai įvestos trijų privalomų lietuvių startinėje sudėtyje taisyklės, o Europoje - jeigu ne vartininkas Gertmonas, tai, manau, būtų ir nulis lietuvių pagrinde. Štai šių metų fiasko Europoje - prieš Maltos komandą rungtynes pradėjo du lietuviai (Verbickas ir Matulevičius), o prieš Linfieldą jau tik vienintelis Verbickas. Anksčiau irgi panašiai. Žaidžiant Europoje 2024 metais “Žalgiryje” buvo 2-3 lietuviai startinėje sudėtyje, 2023 metais Čempionų lygos atrankoje prieš “Galatasaray” buvo 2 lietuviai, vėliau prieš švedų “Hacken” ir vengrų “Ferencvarošą” irgi po du, atsakomosiose rungtynėse, kur jau iš esmės viskas buvo aišku, išleisdavo keturis lietuvius. Legendiniame 2022 metų Europos žygyje lietuviai “Žalgiryje” atrodė taip: Čempionų lyga. Kosovo “Ballkani” - 2 ir 2 Švedijos “Malme” - 1 ir 1. Aišku, kad vartininkas Gertmonas Norvegijos “Bodo/Glimt” - 1 ir 2 (dar plius Mikoliūnas) Europos lyga Bulgarijos “Ludogorets” - 3 ir 2 Konferencijų lyga Slovakijos “Slovan” - 1 ir 1 Šveicarijos “Basel” - 1 ir 2 Armėnijos “Pyunik” - 2 ir 1 Žvelgiant į šių metų A lygą Gargždų “Banga” padarė lentelę pagal tai, kiek procentų minučių klubuose žaidė lietuviai. “Žalgiris” užėmė garbingą paskutinę vietą su 30% laiko. Bet yra ir kitas dalykas. Dvi ambicijos - “turėti tik lietuvišką komandą” ir “laimėti A lygą ir pakovoti Europoje” yra nesusiekiantys indai. Prieš kelis metus kažkur ir viešai pagyriau “Šiaulių” futbolo klubą, kuris čempionate žaidė beveik vien tik su lietuviais, turėdamas tik 2 legionierius iš Ukrainos. Aišku, bronzos medaliai 2023 metais buvo puikus rezultatas, bet po to nutiko realybė, kovoti darėsi vis sunkiau ir šiemet jau “Šiauliuose” matėme keturis legionierius pagrinde. Kas vis tiek yra nemažas skirtumas tarp aštuonių legionierių šiemet žaidusių “Žalgirio” pagrinde iki pasikeičiant visai klubo vadovybei. Tai dabar pamėginsiu paaiškinti, kodėl neįmanoma susikomplektuoti futbolo komandą tik iš lietuvių ir laimėti A lygą bei turėti ambicijų giliai žygiuoti Europoje. Dabartiniai A lygos nuostatai liepia komandai bet kuriuo momentu aikštėje turėti bent tris lietuvius. Taip pat yra reikalavimas A komandoje registruoti bent 5 jaunesnius nei 21 metų lietuvius žaidėjus, bet nemažai klubų į tai žiūri kaip į formalumą, suregistruoja jaunimą, bet žaidžia jie dublerių arba B komandose. Teiginys, kad lietuvis žaidėjas kainuoja daugiau nei legionierius mokesčių prasme yra šiek tiek mitas. Jie abudu yra samdomi pagal sportinės veiklos sutartį, už juos klubas moka vienodą GPMą, bet už lietuvį dar reikia sumokėti Sodrą - 19.5% nuo pusės sumos. Tai jeigu lietuvis ir legionierius gauna, tarkim, 5000 eurų mėnesinį atlyginimą, lietuvis klubui kainuos brangiau apie 500 eurų per mėnesį. Tačiau yra įvestas legionierių registracijos mokestis ir kuo daugiau legionierių, tuo jis didesnis. Pavyzdžiui, “Žalgiriui” toks vienkartinis mokestis buvo apie 1500 eurų. Tai kai sudedi viską - per vidutinį dvejų metų kontraktą mano minėtą sumą gaunantis lietuvis klubui yra brangesnis apie 10 000 eurų. Aišku, jeigu tų lietuvių pagrinde būtų kokie 5-6, suma pasidarytų jau rimtesnė - per metus apie 30 000 eurų, bet vis tiek tai yra tik 1% rimtesnio lietuviško klubo biudžeto. Be to, yra tam tikros formulės, kaip už žaidžiančius lietuvius skaičiuojamos Solidarumo fondo lėšos, bet niekas iki galo nežino, kaip tai vyksta. Čia nusimanantys žmonės papildė, kad viskas labai aišku, kaip skaičiuojama ir atsiuntė nuorodas į Jaunimo projektą futbole. Akivaizdu, kad iki šiol Žalgiriui tai nebuvo labai aktualu https://jaunimofutbolas.lt/storage/pages/2025-m-jaunimaspro-programos-reglamentas.pdf Kitos dvi problemos yra didesnės: * lietuvių šiaip trūksta * įvestas privalomas lietuvių skaičius sukuria dirbtinę konkurenciją ir išpučia lietuvių kainas. Įsivaizduokime, kad vakuume visų klubo žaidėjų - lietuvių ir legionierių - lygis yra toks pat, sakykim, 7/10. Tada klubas, aišku, rinktųsi lietuvius, nes a) jie labiau prisiriša prie klubo, b) atitinka fanų ir rėmėjų lūkesčius. Bet vakuumo nėra. Rinkoje lietuvių yra šimtais kartų mažiau nei legionierių, o A lygoje įvestas privalomas skaičius kelia kainas. Nes klubai pradeda draskyti dėl rinkoje esančių lietuvių. Ir gaunasi taip, kad 6/10 lygį turintis lietuvis išbrangsta labiau nei koks 8/10 legionierius. Tada į rezultatus orientuotas klubas, kokiu visada save pozicionavo Vilmos “Žalgiris”, nusprendžia, kad ims tuos tris privalomus lietuvius, bet toliau už tą pačią sumą geriau prisipirks šiek tiek geresnių legionierių. Aišku, jeigu tos privalomų 3 lietuvių taisyklės nebūtų, būtų dar blogiau, nes klubai tikrai rastų neišsemiamoje Afrikos, Pietų Amerikos ir Balkanų rinkoje pigesnių legionierių nei lietuviai. O dar viena problema, kad lietuvių trūksta ir esminėse pozicijose. Tie lietuviai, kurie išvažiuoja į užsienį, A lygos klubams jau yra nepasiekiami, o dabar rasti gerą lietuvį centro gynėją arba puolėją klubui, kuris nori tapti čempionu, yra beveik neįmanoma. Pala, o rezultatyviausias šių metų A lygos žaidėjas Eligijus Jankauskas, sakysit? Pirma, jis ne puolėjas, o saugas. Antra, esu beveik tikras, kad kitą sezoną jis bent jau pamėgins įsitvirtinti kur nors užsienyje. Nes lietuviai futbolininkai turi tą svajonę - išmėginti jėgas užsienyje, žaisti stebint 15000, o ne 500 žmonių, galbūt būti pastebėtiems rimtesnių klubų, ir čia A lygos klubai neturi jokių svertų. Kol kas - kaip sakome mes “Žalgiryje”. Ir dėlto lietuviško futbolo ekspertai sako, kad paprasčiausias būdas klubui pasilengvinti tą trijų lietuvių limitą - turėti lietuvį vartininką. Todėl iš 10 A lygos klubų šiame sezone 7 vartus gynė lietuviai. O paskutinis, bet irgi svarbus dalykas - statistika rodo, kad lietuviškam klubui parduoti legionierių yra lengviau negu lietuvį. Na, taip yra. Vadinasi, rinkdamasis legionierių tu dar perki … This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Prieš pradėdamas skaičiuoti pinigus iš karto primenu, kad jeigu dar neturite Vilniaus “Žalgirio” abonemento, tai nežinau, ko laukiate. Kol kas kaina vis dar 59 eurai sezonui, nuo Naujųjų ji kils beveik dvigubai https://kakava.lt/renginys/fk-zalgiris-2026-m-sezono-abonementas/11094/22400 Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. 4 milijonai eurų. Apie futbolo klubų finansus yra prirašyta šimtai knygų, bet suvokti, kas tai yra turbūt geriausia analizuojant vieno konkretaus klubo balansą ir mėginant suprasti, kas vyksta biudžetą planuojančių žmonių galvose. Tai turbūt nenustebinsiu, kad rašysiu apie Lietuvos futbolo klubus ir konkrečiai apie Vilniaus “Žalgirį”. Naujasis Vilniaus “Žalgirio” pagrindinis dalininkas Tadas Burgaila per spaudos konferenciją paskelbė, kad klubo biudžetas kitais metais sudarys 4 milijonus eurų. Optimistiškai paskelbė, neslėpsiu, šalia sėdėjusio direktoriaus Mindaugo Kasperūno veidas akimirkai suakmenėjo, bet su jais galėsiu visa tai aptarti jau netrukus pasirodysiame podcaste “Trise valtyje”, skirtame Vilniaus “Žalgirio”, lietuviško futbolo ir investicijų į futbolą vidaus virtuvei. Pradžiai paimkim šitą skaičių ir palyginkim. Su pasaulio futbolo grandais nėra prasmės lyginti, palyginkim su vidutiniokais arba futbolo klubais iš mažesnių šalių. Kodėl tai svarbu. Nes galimybė žaisti Europos taurėse ir toje loterijoje, kurioje gali laimėti vietą pagrindiniame Čempionų lygos, Europos lygos ar Konferencijų lygos etape, yra esminis futbolo klubo tikslas, masalas ir šventasis Graalis viename. 4 milijonai. Su tokiais pinigais tu net negalėtum rungtyniauti Anglijos ketvirtoje pagal pajėgumą League 2, nes ten vidutinis klubo biudžetas sudaro apie 7 milijonus eurų. Vokietijoje tokie pinigai leistų žaisti ketvirtojoje pagal pajėgumą - Regionalliga, Italijoje - trečiojoje, Serie C lygoje, Ispanijoje irgi maždaug trečiojoje lygoje. Tai profesionalūs klubai, bet jokie Europos turnyrai jiems niekada nekvepės. Vienintelis būdas yra pasakiškas pasirodymas taurėje. Arčiausiai to šiemet buvo Vokietijos trečios lygos klubas “Arminia Bielefeld”, kuris pateko į taurės finalą, bet ten pralaimėjo “Stuttgart” klubui ir liko be Europos. Tai buvo vienintelis toks atvejis per 24 metus. Žiūrim arčiau mūsų - kas yra 4 milijonai Lenkijos, Čekijos ir, tarkim, Slovakijos lygose. Lenkijoje tokiu biudžetu operuoja vidutinis antros lygos klubas arba stiprus trečios lygos klubas. Čekijoje su 4 milijonais jau gali žaisti aukščiausiose lygoje, bet, aišku, tikrai nebūsi pretendentas į čempionus ar vietas Europoje. Slovakija dar arčiau Lietuvos - toks biudžetas leidžia jaustis patogiai lentelės viduryje Ir čia jau turime atvejų, kai tiek pinigų pakanka retkarčiais pažaisti Europoje - prieš pora metų Konferencijų lygoje žaidė Prahos “Bohemians 1905”, o sąlyginai kuklus ir panašų biudžetą turintis Slovakijos “Ružemberok” klubas pernai buvo per žingsnį nuo Konferencijų lygos pagrindinio turnyro. Jeigu pažiūrėtume į šių metų Konferencijų lygos pagrindiniame turnyre žaidžiančias komandas, tai darosi aišku, jog 4 milijonai yra visai konkurencinga suma. Nes čia žaidžia: * Gibraltaro “Lincoln Red Imps” - 2.3 milijono eurų biudžetas * Suomijos “KuPS” - 3.2 milijono * Čekijos Olomouco “Sigma” - 5.4 milijono * Šiaurės Makedonijos “Škendija” - 3.2 milijono * Maltos Hamrun “Spartans” - 2023 gale buvo skelbiama, kad 3.8 milijono, dabar galėjo pakilti ir iki 4-4.5 milijono Ir jiems visai neblogai sekasi - sužaidus 4 rungtynes “Sigma” turi 7 taškus, “KuPS” - 5, “Škendija” su “Red Imps” po 4 taškus ir visi pretenduoja dar pakovoti dėl vietos atkrintamosiose. O ten dar rimtesni pinigai. Todėl Lietuva turi milžinišką privilegiją prieš kitus, nes pas mus 3-4 milijonus turintis klubas privalo žaisti Europoje kiekvienais metais arba jo savininkai ir vadovai nesupranta, ką daro arba supranta, ką daro, bet ne klubo naudai. Nes Europa pasiekiama A lygoje užėmus pirmas tris vietas ar netgi ir ketvirtą, jeigu LFF taurę laimi klubas, užėmęs kažkurią iš tų trijų vietų. Šiemet taurę laimėjo “Panevėžys”, likęs lentelės viduryje, todėl “Žalgiriui” kraujas iš nosies reikėjo išplėšti trečią vietą ir paskutinį bilietą į Europą. Pasižiūrėjus į klubų pateikiamus biudžetus, supranti, kad keturi milijonai čia jau arti rekordo. Didžiausių biudžetų pavyzdžiai: Kauno “Žalgirio” futbolo klubas 2024 skelbė, jog turės 2.5 milijono eurų biudžetą, šiemet 3.1 milijoną. Aišku, 2026 metais jų biudžetas rimtai augs ir gali viršyti tuos keturis milijonus. Kauno rajono “Hegelmann” pernai turėjo milijoną, šiemet 1.35 milijono Šiauliai pernai skelbė apie pusantro milijono, šiemet 1.3 milijono Ir dabar Vilniaus “Žalgiris”, kuris visada buvo turtingiausias klubas. 2024 metų pradžioje skelbtas 3.36 milijono eurų biudžetas 2025 metų pradžioje skelbtas 4.1 milijono eurų biudžetas Abiem atvejais tuometė klubo direktorė Vilma Venslovaitienė nurodė tai, kaip pesimistinį biudžetą. Optimistiniu atveju (o tai reiškė gerą pasirodymą Europoje) buvo minimi 7.2 ar net 7.6 milijonų eurų biudžetai. Bet tai kas nutiko, kad šiemet nepavyko surinkti net ir pesimistinio biudžeto ir virš Vilniaus “Žalgirio” buvo pakibusi reali bankroto grėsmė. Nutiko vienas ar net abu apibūdinimai, kuriuos kiek aukščiau skyriau klubų vadovams. Bet kad būtų dar aiškiau pažiūrėkime į šių metų “Žalgirio” biudžetą Pesimistiniame variante klubo pajamos turėjo būti: 4,047 milijono eurų * 2.355 milijono iš UEFA premijų * 1.5 milijono iš Vilniaus miesto savivaldybės * 0.327 milijono iš rėmėjų * 0.125 milijono iš bilietų Čia, beje, duomenys iš dalininkų patvirtinto biudžeto ir jie nesueina, nes sudėjus visas pajamas gauname skaičių 4.307 milijono. Tačiau turbūt stebėtis nereikėtų, nes biudžeto eilutėje visu rimtumu yra įrašyti tokie dalykai: Viešbutis - pajamos 30 000 eurų X rėmėjas (parama NT) - pajamos 90 000 eurų. Ar jos buvo, ar nebuvo, ir kaip gali tame pačiame dokumente pajamos skirtis beveik 300 000 eurų išsiaiškins auditas. Bet esmė yra tos UEFA premijos: atmetus solidarumo lėšas bei išmokas už į rinktinę kviečiamus klubo žaidėjus, “Žalgiris” visu rimtumu biudžetavosi 1.575 milijono UEFA premijų už sėkmingą pasirodymą Europoje. Nes nu, o kaip kitaip. Ką mes, lochai, neperžengsime pirmo Čempionų lygos atrankos etapo? Nutiko taip, kad “Žalgiris” gavo nuo Maltos komandos Čempionų lygoje, tų pačių mano jau minėtų Hamruno Spartans, po to gavo nuo Šiaurės Airijos komandos Konferencijų lygoje ir baigė pasirodymą su 525 000 eurų priziniu fondu. Lygiai minus milijonas, kuris ir galėjo nuskandinti klubą, nes nei vienas iš esamų dalininkų neturėjo jokio noro savais pinigais uždengti atsivėrusią milijoninę skylę. Man sakė futbolo žmonės - tai visi klubai taip planuoja tikėdamiesi geriausio. Tai sėkmės visiems jiems, nes pastatyti klubo biudžetą ir likimą ant dviejų rungtynių rezultatų (o Maltos atveju - ant vienuolikos metrų baudinių serijos) yra turbūt netvariausias modelis, koks tik gali būti. Dar viena įdomi biudžeto planavimo ypatybė buvo ta, kad klubo vadovus realiai domino tik savivaldybės parama ir UEFA premijos. Visa kita buvo surašyta tiesiog kad būtų - be pagrindinio rėmėjo “Betsson” pajamų iš rėmimo beveik nebuvo planuojama (vis dar nežinau, ką tai reiškia “Viešbutis” arba “X rėmėjas (NT)”, iš abonementų pardavimų buvo planuojama 5000 eurų (panašiai ir gavosi, gal kiek daugiau, nes buvo parduota 118 abonementų), iš A lygos bilietų per visą sezoną - 20 000 eurų. Arba maždaug po 1100 eurų per rungtynes. Kitaip tariant - miesto pinigai yra, Europoje kažką nuveiksim, viskas bus OK, kam čia dar daugiau sukti galvas. Vienintelis tvarus dalykas buvo tas, kad atlyginimų suma neviršijo biudžeto dalies, kurią rekomenduoja futbolo vadybos profesionalai. Jeigu Vladimirui Čeburinui nebūtų mokama tris kartus A lygos vyr.trenerio vidurkį viršijanti alga, tai tas procentas būtų dar geresnis. Bet pamirškime Vilmą ir grįžkime prie naujojo “Žalgirio”. Iš kur atsiras Tado Burgailos paminėti keturi milijonai, jeigu klubas neplanuoja toliau žaisti rusiškos r… This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Vienas pagrindinių į kryžiaus žygį prieš LRT pakilusių ir šlapią rudojo narcizo svajonę įgyvendinančių politikų klyksmas kaip tame Muncho paveiksle - kad LRT tarnauja vienai politinei jėgai, yra landsberginių irštva ir konservatorių ruporas, o “Auksiniame prote” visada žaidžia bent vienas Landsbergis. Šitą klyksmą mielai atrajoja tūkstančiai tikrų ir netikrų “Nemuno aušros” palaikytojų socialiniuose tinkluose. Netgi ir, regis, blaiviai mąstantys pradeda kartoti argumentą apie vienos partijos tiesą. Ant Žemaitaičio skvernų į Seimą įskraidinti atsitiktiniai “Nemuno aušros” pakalikai irgi atidirbinėja šefui rašydami užklausimus, kurie turėtų įrodyti, jog LRT dirba konservatoriams, o jeigu atsakymo nebus - vadinasi, irgi įrodymas, kad LRT turi ką slėpti. Štai toks Seimo narys Karolis Neimantas pareikalavo iš LRT generalinės direktorės pateikti skaičius, kiek ir kokių politikų dalyvavo pagrindinėse Lietuvos televizijos ir radijo politinėse laidose. Ir pateikė išsamų laidų sąrašą bei terminą - nuo praėjusio lapkričio vidurio iki šio lapkričio vidurio. Užklausos tikslas skaidrus kaip naminukė Šilutėje - priversti priešininkus arba a) mesti resursus į skaičiavimą, čia sena, veiksminga ir išmėginta teisininkų gudrybė - užpilti kitą pusę reikalavimais pateikti dokumentus, b) arba ignoruoti ir - “ką ir reikėjo įrodyti” - pripažinti, jog ten sėdi tik konservatoriai, kurie naudojasi visuomeniniu eteriu ir skleidžia propagandą, kad Lietuvoje ne viskas yra gerai. Aš esu įpratęs greitai tvarkytis su dideliu kiekiu duomenų - pinigais biudžetą pildantys čekutininkai dabar su liūdesiu gali pritardami linguoti galva - tai atsikėliau šiandien anksčiau, prisėdau ir peržiūrėjau tas laidas, kurių reikalavo Karolis Neimantas. Gerai, šiek tiek pasilengvinau darbą - neklausiau radijo laidų, nes vis dėlto TV laidos turi šiek tiek didesnį poveikį, bet televizijos laidas peržiūrėjau labai atidžiai ir nuosekliai nuo to praėjusio lapkričio. Ir tendencijos yra labai aiškios. Pradėkime nuo politinių diskusijų flagmano - LRT forumo, kurį nuo rudens veda Edmundas Jakilaitis, o anksčiau Deividas Jursevičius, ir LRT forumas sulaukia daugiausiai dėmesio iš valdančiųjų rėmėjų, kad ten tai jau tikrai į vienus vartus viskas varoma. LRT forumas Skaičiuojam politikus ir prezidentūros atstovus. Daugiausiai kartų LRT forume dalyvavo LSDP - 22 kartus ir konservatoriai - 19 kartų. Iš LSDP daugiausiai kartų buvo Motuzas ir Olekas. Iš TS-LKD buvo įvairūs politikai, bet daugiausiai kartų Kasčiūnas ir Skaistė. Demokratų sąjunga buvo net 7 kartus, o Skvernelis - 3 kartus. Bet čia tik nuo rugsėjo, o nuo praėjusio gruodžio demokratai buvo 9 kartus, daugiausiai Jeglinskas - 3 kartus ir čia svarbu atskirti, nes tada jie buvo pozicijoje. LVŽS dalyvavo 7 kartus, du kartus Gaižauskas ir Ąžuolas. Penkis kartus jau būdama pozicijoje. Prezidentūra 5 kartus - tris kartus pats prezidentas Liberalai - 7 kartai, 4 kartus Čmilytė - Nielsen. Nemuno aušra - 4 kartai, du kartus Žemaitaitis. Kadangi demokratus reikia padalinti, tai pozicijos vs opozicijos santykis “TV forume” yra 40:35. Jeigu Prezidentūrą priskirtume prie pozicijos, tada 45:35 Lietuva kalba Keliaujam toliau. Dar viena populiari ir įtakinga LRT diskusijų laida - “Lietuva kalba” Čia lyderiai - LSDP, kurie dalyvavo 16 kartus. Asmenybės labai įvairios. Antroje vietoje gerokai atsilikę konservatoriai - 10 kartų ir iš jų 3 kartus Kasčiūnas. Liberalai dalyvavo 6 kartus, LVŽS 5 kartus ( 3 kartus būdama pozicijoje), Nemuno aušra 3 kartus. Tuo metu pozicijoje buvę demokratai 3 kartus, o perėję į opoziciją - 2 kartus. Prezidentūrai 2 kartus atstovavo patarėja Pozicija vs opozicija 25:20, jeigu pridedam prezidentūrą 27:20 Savaitė Apžvalginė laida “Savaitė” turi tik vieną interviu poziciją ir neretai ten būna ne politikai, bet politikai atrodo taip: LSDP - 7 kartai Demokratai - 2 kartai opozicijoje ir 3 kartai pozicijoje TS-LKD - 3 kartai Pozicija vs opozicija 10:5 Dienos tema Ir dar lieka “Dienos tema”, kur dažniausiai pasirodo politikai. Ir čia, regis, visiškai vieni vartai valdančiųjų naudai LSDP laidoje dalyvavo net 62 kartų. Daugiausiai - 9 kartus buvo Paluckas, 8 kartus Šakalienė ir Sinkevičius, 7 kartus Ruginienė, 5 kartus Kondratovič TS-LKD dalyvavo 22 kartus. Daugiausiai kartų - po 6 kartus Kubilius ir Kasčiūnas. Demokratai dalyvavo tik 3 kartus būdami opozicijoje, bet 17 kartų būdami pozicijoje ir iš jų net 9 kartus Saulius Skvernelis. Nemuno aušra - 6 kartus, visus kartus Žemaitaitis, LVŽS - 4 kartai, 2 kartus būdama opozicijoje, liberalai - 5 kartus, iš jų keturis kartus Čmilytė-Nielsen. Ir Prezidentūra dalyvavo 20 kartų, iš jų 11 pats prezidentas Pozicija vs opozicija 87:31. Pridėjus prezidentūrą 107:31, skamba kaip labai nelygios Lietuvos moksleivių krepšinio lygos rungtynės. Ir susiveskime visus galus. Keturiose pagrindinėse LRT politinėse laidose nuo 2024 lapkričio vidurio iki 2025 lapkričio pabaigos partijos dalyvavo taip: LSDP: 107 kartai TS-LKD: 54 kartai Demokratų sąjunga būdama pozicijoje: 32 kartus Prezidentūra: 27 kartai Liberalų sąjūdis: 18 kartų Demokratų sąjunga būdama opozicijoje: 14 kartų Nemuno aušra: 13 kartų LVŽS: 10 kartų būdama pozicijoje LVŽS: 6 kartus būdama opozicijoje Galutinis rezultatas pozicija vs opozicija 162:92, o jeigu prie pozicijos pridėtume dar ir prezidentūrą, tai būtų 189:92 Tai turbūt akivaizdu, kad gruodžio 9 dienos protestas turėtų būti dėl to, kad valdančioji dauguma yra užvaldžiusi LRT ir okupavusi daugiausiai geriausio eterio laiko. O jeigu rimčiau - visiškai normalu, kad valdančiosios daugumos partijos, kad ir kokia ji būtų, gauna daugiau eterio, nes jie priiminėja daugiau sprendimų ir turi atsakyti į daugiau klausimų. Kol opozicija gauna savo dalį visuomeninio eterio atsverti savigyrai, kaip viskas Lietuvoje yra nuostabu, tol galima pasveikinti jauną mūsų demokratiją. Karoli Neimantai, tikiuosi, esate patenkintas. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com
Šiandien priešpaskutinė diena pasinaudoti 40% nuolaida naujiems prenumeratoriams visoms narystėms vieneriems metams Atsiprašau, Aisti, bet negalėjau atsispirti pagundai tokią nuotrauką įkelti - tuo labiau, kad daryta dar prieš 2019 metų rinkimus, ji puikiai atspindi mūsų pokalbio esmę ir tas viltis, kurias ir pats Aistis dėjo į Nausėdą. O dabar jis tapo vienu aštriausiu prezidento kritiku ir per šią valandą mes keliaujam per tai, ko Nausėdos komanda iš jo tikėjosi, ką gavo, kokias didžiausias klaidas padarė patys ir leido padaryti prezidentui. Kada aktyvavosi prezidento tamsieji bruožai ir kodėl neatsirado nieko, kas galėtų juos nugesinti. Taip pat kalbam apie komunikaciją - ar Aistis imtųsi dalyvauti kurios nors partijos renginiuose ir juos mokyti ir ar mes nepersistengiam su žanro grynumu. Ir kodėl Aistis sako - jeigu politikas jums rimtu veidu kalba apie tautos telkimą, jis meluoja. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Thank you Artūras Anužis, Marius Kazlauskas, Vilija, Andrius Pavelko, Rūta Putnikienė, and many others for tuning into my live video! Join me for my next live video in the app. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com Kas kam yra apeliacija Lieku skoloj ar skolingas neliksiu? Brokas ir Kaunas Didžiausias būsimojo KAM ministro pliusas Startuperiai ir Uždarbis.lt Geriau veikiantis Google Kai krepšininko siela plati kaip upė PJ Amber ir Pauliaus viceprezidento ticketas Paulius ima kalbėti kaip rytfanis Nausėda ir Chat GPT Kitas Žalgiris ir raudonmedžio baldai federacijoje S…
Kronikas paprastai sudaro 5-6 skirtingi straipsniai, bet pagrindinis tekstas toks didelis, kad kol kas publikuoju jį vieną, o po kelių dienų bus ir antra Kronikų dalis, kurioje aptarsime dirbtinį politiką, naujus serialus, naujus mano projektus, bestselerius, spektaklių apžvalgas ir kitus dalykus. Prieš pradėdamas Kronikas dar primenu apie du dalykus, kur pravers šilti drabužiai ir gera nuotaika. Turbūt jau skaitėte ir girdėjote apie dramas Vilniaus “Žalgiryje”, kuriose ir man tenka dalyvauti, bet sekmadienį yra itin svarbios rungtynės kovoje dėl A lygos bronzos, o gal net ir sidabro, todėl labai kviečiu prisijungti prie manęs ir atvykti į stadioną palaikyti “Žalgirio”. Nemokamą bilietą galima gauti čia: https://fkzalgiris.short.gy/huoMKV Rungtynių pradžia 18:25, bet jei planuojate atvykti su šeima ir vaikais - būkite anksčiau, bus pramogų vaikams, karštų gėrimų ir karšto maisto. O antradienį dar vienas kvietimas į jau kitokį fantastišką renginį - tiesioginę operos “Makbetas. Pakartojimo nebus” transliaciją Vilniaus Rotušės aikštėje. Operos pradžia - 19 valanda, prieš ją dar aš vesiu specialią laidą, kur šiek tiek daugiau papasakosime apie patį “Makbetą” ir ką reikėtų žinoti galbūt pirmą kartą operą stebinčiam ir klausiančam žmogui. Taip pat bus galimybė įsigyti karštų gėrimų, todėl irgi siūlau nepraleisti unikalios patirties. O dabar keliaujam į Kronikas: Didžioji pergalė Planavau pagrindinį tekstą skirti Dirbtiniam Žemaitaičiui, bet šitą galima šiek tiek atidėti, nes tikrai seniai taip nesidžiaugiau, kaip penktadienį išgirdęs Vilniaus apygardos teismo verdiktą byloje prieš Artūrą Orlauską, INIT televiziją ir įmones, kurios susijusios su Rūtos Janutienės OpTV ir Giedrės Gorienės Komentaras TV. Dabar puiki proga išnagrinėti teismo nutartį, bet prieš tai dar priminsiu, koks buvo kelias iki šio sprendimo. O jis buvo žiauriai ilgas, nes ieškinys buvo pateiktas daugiau kaip prieš trejus metus - 2022 spalio viduryje. Apie kai kuriuos teismo posėdžius esu rašęs labai išsamiai, tai nesiplėsiu, bet žinant bylos pabaigą, jums gali būti visai įdomu paskaityti apie jos eigą: Štai čia 2024 kovą teisme pirmą kartą pasirodo pats Orlauskas ir kokius argumentus jis dėlioja Čia yra pilna jo pasisakymo, kuris truko du teismo posėdžius analizė Čia mano baigiamoji kalba ir atsakovų argumentų reziumė Ir mano video įvertinimas šių metų kovą po pirmosios instancijos teismo sprendimo Čia gal stabtelsiu ir priminsiu pirmojo teismo sprendimą. Taigi teismas pripažino, kad Orlauskas pažeidė ieškovų garbę ir orumą, bet tik dalyje ieškinio. Pagal teismo sprendimą - Orlauskas būtų turėjęs pašalinti 6 savo laidų dalis ir padengti neturtinę žalą: 13 000 eurų man ir 8 000 eurų Laisvės TV Tačiau teismas nusprendė atmesti mūsų ieškinį kitiems atsakovams, kurie transliavo Orlausko laidas. Mes būtume turėję padengti jų bylinėjimosi išlaidas - apie 16.7 tūkstančio eurų. Tada teismas vėl labai sudėtingai skaičiavo bylinėjimosi išlaidų padengimą – gavosi taip, kad Orlauskas turės padengti mums apie 6,7 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų, o mes jam 8 tūkst. eurų. Todėl Orlausko advokatas Dominykas Vanhara suskaičiavęs dar ir mūsų patirtas bylinėjimosi išlaidas nusprendė, kad principe jis bylos gal ir nelaimėjo, bet ir mes nelaimėjom, nes nors ir Orlauskas pažeidė garbę ir orumą, bet mums tai brangiai kainavo Natūralu, kad mes su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu (ypač dėl trijų kitų atsakovų atkabinimo) nesutikome ir pateikėme apeliacinį skundą. Tą patį padarė ir visi atsakovai. Na, bet jeigu taip skaičiuoti tik finansiškai (nors esmė vis tiek teismo pripažinimas, kad buvo pažeminta garbė ir orums), tai galima susivesti galus: * Orlauskas moka 21 000 eurų neturtinės man ir Laisvės TV * Mes mokam Orlauskui apie 1.5 tūkstančio bylinėjimosi išlaidų * Mes mokam kitiems atsakovams jų bylinėjimosi išlaidas - 16.7 tūkstančio eurų * Ir liekam su savo bylinėjimosi išlaidomis - virš 50 tūkstančių eurų, kuriuos sucrowdfundino Laisvės TV bendruomenė. Tai not great not terrible. Dabar žingsnis po žingsnio skaitom ir analizuojam, ką ir kodėl nusprendė Vilniaus apygardos teismas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje visi ginčo teiginiai turi būti vertinami platesniame kontekste, nes sudaro bendrą visumą, o ginčo teiginių aplinkybės, išsakymo tikslas, tonas ir sisteminis pateikimas analizuotini atsižvelgiant į tai, kad ginčo teiginiai prasmę įgauna juos nagrinėjant kartu su visos laidos turinio sąlygomis. Ginčo teiginių yra 63 ir apeliacinis teismas eina žingsnis po žingsnio, kai kurių nevertindamas, bet dėl daugelio pasisakydamas ir pripažindamas juos neatitinkančiais tikrovės ir turinčios neigiamos įtakos reputacijai, garbei ir orumui. Štai keli pavyzdžiai iš teismo vertinimo Nėra pagrindo šių teiginių vertinti kaip išsakytos nuomonės, kadangi minėtu teiginiu yra išsakoma aiški žinia apie neskaidriai gaunamas lėšas, korupciją, kuri yra neleistina ir vienareikšmiškai žeminanti žinia. Teiginio formuluotė nėra vertinamojo pobūdžio, priešingai, pateikta sakinio struktūra leidžia žiūrovui susidaryti įspūdį, kad pateikiama informacija yra patikrinta ir žinoma Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo deklaratyvūs teiginiai niekaip nepagrindžia jo išsakyto teiginio. Atsakovo pateikti argumentai niekaip neįrodo, kad ieškovai keičiant grivinas gavo finansinę naudą. Vertinant Teiginį visos išsakytos laidos kontekste, spręstina, kad Teiginys turėjo realios neigiamos įtakos ieškovų žinomumui ir statusui, reputacijai. Nustatyta, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog ieškovas A. B. Tapinas būtų teistas, todėl teismas vertina, kad atsakovas niekaip nepagrindė savo nurodomos informacijos, todėl minėtas teiginys laikytinas neatitinkančiu tikrovės. Dėstomi argumentai iš esmės susiję su siekiu pažeminti ieškovą A. B. Tapiną, pavaizduoti jį kaip atitinkamas neigiamas/ribotas protines savybes turintį asmenį. Pirmosios instancijos teismas nelaikė, kad teiginys yra žeminamojo pobūdžio <…> Teisėjų kolegija su tokiais argumentais neturi pagrindo sutikti. Priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į visą išsakytą turinį matyti, kad šis teiginys nukreiptas į siekį pažeminti, sumenkinti ieškovą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant visą minėtą turinį matyti, jog dėstomi argumentai iš esmės susiję su siekiu paskleisti informaciją apie tai, jog ieškovas neabejotinai yra parsidavėlis bei valstybės išdavikas. Tokie teiginiai vienareikšmiškai yra žeminamojo pobūdžio Apie Bayraktar kainą ir pirkimą Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas, prieš paskleisdamas nuomonę, sąžiningai rinko duomenis jai pagrįsti, tačiau dėl objekto specifikos tikslūs duomenys, kaina, komplektacija ir pan. atsakovui objektyviai negalėjo būti prieinami, todėl atsakovas pakankamais faktais pagrindė teiginyje išsakytą nuomonę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka iš esmės - priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, įvertinus visos laidos kontekstą matyti, kad šio teiginio esmė yra tokia, jog ieškovai pasisavino didelę dalį Bayraktar akcijos metu surinktų lėšų. Byloje nustatyta, kad atsakovas šių savo teiginių niekaip nepagrindė, neįrodė. Vertinant visą laidos turinį, matyti, jog yra tęsiamas aiškinimas apie tai, kad ieškovai nesąžiningi, apgavo visuomenę ir pasisavino 3 milijonus eurų vykdant Bayraktar akciją. Vertinant teiginio turinį bei kontekstą, kiekvieno vidutinio žiūrovo suprantama, jog ieškovai nesąžiningai pasisavina didžiules pinigų sumas. Teiginio formuluotė, jo kategoriškumas leidžia daryti išvadą, kad ieškovai, vykdydami savo veiklą, neskaidriai pasisavina suaukotas lėšas. Minėtas teiginys neabejotinai yra žeminamojo pobūdžio. Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad paskleistos žinios apie ieškovų neskaidriai vykdomą veiklą atitinka tikrovę Pirmosios instancijos teismo vertinimu, išsakydamas šį teiginį, atsakovas turėjo tam faktinį pagrindą, kadangi byloje nėra ginčo, kad ieškovo A. B. Tapino kelionė į pokerio turnyrą vyko pasibaigus lėšų Bayrak… This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com “Eridano” leidykla ir fantastinių knygų kontrabanda iš Piterio Geriausios ir blogiausios “Eridano” knygos Žmonos rankinės faktūra knygose Fantastikos populiarinimas ir rašančiųjų konkursai Kodėl leidyklos bijo žodžių “lietuviška fantastika” Tarpkario Lietuvos ir sovietmečio fantastika Kaip ateina idėjos rašyti fantasy ir k…
This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
Prireikė dviejų mėnesių totalinio chaoso, bet XX vyriausybė pagaliau suformuota. Ir ironizuojant - man su Šarūnu Černiausku turbūt reikėtų pasakyti “atsiprašome”. Dar be tragikomiškos kultūros ministro figūros jau buvo aišku, kad atsisakiusi kelių stiprių ministrų ir turinti premjerę, kuri jau rodo, jog nėra ir vargu ar bus savarankiška figūra, Vyriausybė bus gerokai silpnesnė nei ankstesnė. Kelios pozicijos verčia kraipyti galvą, bet, aišku, vyšnią ant torto uždėjo kultūros ministro Adomavičiaus paskyrimas. Gal tik ne vyšnią, o supuvusį raviolį su salmonelėmis ir uždėjo ne kas kitas, o Remigijus Žemaitaitis, kuris yra absoliutus šitų arklių mainų melodramos laimėtojas. Nekeisdamas savo retorikos, kuri taip patinka jo rinkėjui, jis sugebėjo įvaryti socdemus ir prezidentą į tokį kampą, kad bandančiam išskleisti povo plunksnas valstybės vadovui riktelėjus, kad su teroristais jis nesidera (ir daug kam, man taip pat patikėjus) jau po kelių dienų teko suvalgyti savo žodžius kaip tą jau tautosaka tampantį Drukteinio kaklaraištį. Aišku, galima sakyti, prezidentas nepakeitė pozicijos - jis su teroristais nesiderėjo. Jis tiesiog padarė viską, ką teroristai jam liepė. Ir reikalavimas buvo toks aiškus, kad nei kultūros ministro biografijos detalės, nei koldūnai su salmonelėmis ar magiškąjį realizmą primenantis jo prisistatymas Prezidentūroje, jokie kultūrininkų protestai negalėjo to pakeisti. O teroristų nurodymas, pateiktas praėjusią savaitę prezidentui ir socdemams, turėjo būti maksimaliai paprastas - gerai, mes atiduodame Energetikos ministeriją ir Vaičiūną, turėkitės, mes paimame Kultūros ministeriją, bet tada jūs neturite jokio balso, negalite net pyptelti dėl to, ką mes parinksime ministru. Mes teikiam - Ruginienė be ginčų teikia prezidentui - prezidentas be ginčų pasirašo dekretą. Ar aišku? - paklausė teroristai. Aišku,- atsakė pagrindiniai rinkimų laimėtojai ir aukščiausias valstybės vadovas,- padarysim viską, ką liepsit, tik nežudykit įkaitų. Tam tikrą racionalę jų veiksmuose galima įžvelgti - Skardžiaus šešėlis virš energetikos buvo toks bauginantis, kad reikėjo gelbėti situaciją bet kokiais būdais. Tokiais, kokius padiktavo Žemaitaitis. Literatūroje tai vadinama “moraliai neįmanomais pasirinkimais”, bet, kaip žinia, moralė yra ne šio pasaulio dimensija, kaip sakė vienas buvęs valstybės bankininkas, todėl buvo pasirinkta gelbėti energetiką aukojant kultūrą. Tam tikrą racionalę ir čia galima įžvelgti - kultūros laukas Lietuvoje daugialypis ir atsiradus tokiam svetimkūniui kaip makaronų fabriko direktorius, galimos dvi išeitys: * Kaip dažniausiai būna, kultūrininkai paburbės, eis dirbti toliau, susitaikys su situacija ir Nemuno aušra galės tvarkytis ministerijoje kaip nori. * Tarp kultūros žmonių atsiras daugau aktyvistų su kietu stuburu nei būtų energetikoje, kurie nenurims, protestuos, piketuos, boikotuos ir galiausiai sugebės apginti šitą lauką. Toks kaip ir win-win gaunasi. Arba prisitaikys, arba apsigins. To turbūt labiausiai laukia ir pats Nausėda, jau spėjęs pasakyti, kad ministro kėdė neamžina ir jeigu jau kažkas bus labai ne taip, tai gali būti jam parodytos durys. Tačiau Nausėda niekaip negali atsiplauti atsakomybės už šitą veiksmą. Ir čia vėl galimos dvi išeitys: * Kultūrininkai paburbuliuoja, vienas kitas protestas ir viskas grįžta į savo vėžes. Nausėda atidarinėja Lietuvos kultūros sezonus, teikia premijas, sveikina Knygų mugės dalyvius, kalba apie kultūros reikšmę, visi klausosi ir lankstosi. * Vėlgi kietojo stuburo ir nepasidavimo faktorius lemia, kad prezidentas nuolat ir nuolat gauna ragauti tų savo paties pervirtų ir neskanių makaronų. Iš jo rankų nebenorima priimti premijų, jis tampa nepageidaujamas įvairiuose kultūriniuose renginiuose arba ten, kur jis dalyvauja vyksta įvairūs socialiniai protestai ir performansai, kurie tokiam narcizui ir savimylai kaip mūsų prezidentas gali būti itin skausmingi. Kol kas kultūros sektorius labai piktas - protesto mitinge buvo kalbama apie prezidento išdavystę, lemiamą mūšį, streikus ir boikotus. Rytoj asamblėjoje bus aptariami tolimesni veiksmai. Pasirodęs prezidento patarėjas, kuris mėgino kalbėti visiškus blėnius apie prezidento ir kultūros žmonių vienybę buvo nušvilptas. Bet jis dar spėjo pasakyti gerą frazę - “jog labai tiki, kad šitie šūkavimai padės nuleisti garą ir toliau žygiuoti į priekį”. Štai ko jie tikisi. Kad kultūrininkai išsisakys, nusiramins ir jokių tęstinių akcijų didesnių nebus. Na, atsistatydino vienas architektas, pakeisim kitu. Ir čia bus didžiausias išbandymas visiems kultūros gynėjams. O pirmas testas jau visai šalia. Spalio 5 dieną prasideda Lietuvos kultūros sezonas Italijoje. Inauguraciniame koncerte, kuriame dalyvaus abiejų šalių prezidentai ir pagal visą logiką turėtų dalyvauti ir naujasis kultūros ministras, M.K.Čiurlionio provaikaitis ir mūsų muzikos žvaigždė Rokas Zubovas atliks Čiurlionio kūrinius kartu su Italijos styginių kvartetu. Jeigu renginys bus sklandus, jeigu prezidentas šypsosis, spaus rankas ir kalbės apie kultūros svarbą tarptautiniuose santykiuose, jeigu niekas net necyptels apie tai, kas ką tik įvyko Lietuvoje, vadinasi, greičiausiai matysim pirmąjį variantą. Ir tada Žemaitaitis su savo paklusniu įrankiu kultūros ministro kėdėje galės imtis reikalų, o jų tikrai yra: * Visas kovos su dezinformacija planas galės keliauti į šiukšlių dėžę. * Per įvairius rėmimo fondus atkeliaujantys regioninės žiniasklaidos pinigai galės būti perskirstomi teisingai rašysiančioms ir rodysiančioms priemonėms ypač artėjant 2027 metų savivaldos rinkimams. Ironiška, kad nuo pagyrų “Nemuno aušrai” regionuose labiausiai gali nukentėti tie patys socdemai. * LGBTQ, lygių teisių, multikultūriškumo temos galės keliauti į šiukšlių dėžę. Su tuo susiję projektai bus masiškai cancelinami, nukerpamas finansavimas ir panašiai. * Žemaitaitis jau sudėliojo savo viziją, kaip turėtų būti formuojamas požiūris į istoriją, vadindamas profesoriaus Bumblausko įžvalgas vėjais ir žavėdamasis kvaziistorine knyga apie Sarmatiją. * Protestuojantys arba aktyvesni kultūros įstaigų vadovai galės būti pakeisti partijos ir ministro lojalistais. Sakot, kad čia kažkokią distopiją piešiu. Minkštoji galia arba kultūros lauko užvaldymas yra vienas prioritetų savo demokratiją prarandančiose šalyse. Ir čia nereikia imti pavyzdžiu rusijos, kur kultūra jau seniai tapo klusnia kruvino režimo tarnaite. Vengrija valdo kultūrą ir žiniasklaidą per pinigus, valdžios kritikos beveik nelikę, kultūrinių įstaigų vadovais sustatyti Orbano valdžiai tinkantys žmonės. Lenkija faktiškai sunaikino nacionalinį transliuotoją, nepriklausomi kultūriniai festivaliai liko be finansavimo, vėlgi “skaldyk ir valdyk per pinigus”. Turkijoje lygiai taip pat sėkmingai kultūra valdoma per pinigus. Ruginienė ramina - jei ministras dirbs blogai, bus pakeistas. Tai čia irgi du dalykai: * Jeigu jis įgyvendins mano jau minėtus dalykus, vadinasi, dirbs gerai partijos akyse. * Ir kas pasikeistų, jei Adomavičius būtų nuimtas? “Nemuno aušra” pastatytų kitą, gal dar beviltiškesnį ir dar ištikimiau vykdantį partijos nurodymus. Tai klausimas išlieka esminis - ar užteks kultūros žmonėms drąsos, išminties, sveiko įžūlumo ir svarbiausia - kantrybės (nes procesas ne vienkartinis, o ilgas ir sekinantis) apsiginti patiems ir apginti kitus. Kol kas prognozės nykios, nes labai aštriai Adomavičiaus paskyrimą kritikuojanti menotyrininkė, Nacionalinės premijos laureatė Agnė Narušytė sako - “buvo svarstomi ir nebendradarbiavimo variantai. Nežinau, kiek ta nebendradarbiavimo politika bus įgyvendinta, nes vis dėlto tai priklauso nuo konkrečių žmonių, nuo vadovų ir visada reikia apsvarstyti, kokios bus pasekmės“. Deja, taip. Ir kai bus apsvarstytos tokių boikotų ir protesto prieš šalies vadovą pasekmės, daug kam gali atsirasti labai daug kitų reikalų. Tačiau noriu tikėti, kad bendromis pastangomis vis dėlto stuburas bus atrastas, šita gėda nebus pamiršta ir sušluota po kilimu, o prezidentas turės pajusti savo sprendimo pasekmes. Andrius Tapinas is a reader-supported pub… This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com Lyčių nelygybė moksle arba įprasta diena ofise Kaip sudėlioti lyčių balansą įvairiuose projektuose Pasiekimai vienodai - kelias į juos skirtingas Lyčių nelygybė mokslo tyrimuose: dominuoja vyriško kūno tyrimai, kodėl? Mokslo populiarinimas ir mokslo komunikacija Ar ChatGPT pūdo mūsų smegenis? Dirbtinis intelektas padėjo sukurti antibiotiką Lietuviai atrad…
This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit tapinas.substack.com OpTV demaskuoja Puklevičių Paulius įsivelia į korupcijos ir nepotizmo skandalą, o Andrius įsivaro save į kampą Aidas ruošiasi rašyti Janutienei iš profilio “Smerčiaus furmonas” Kam Berniukai naudoja ChatGPT Ironija apie Pauliaus pergalę “Auksiniame prote” Jordanas Petersonas ir jo fanai Kultinės pilvo piniginės istorija Užsivedusi Staselė ir apsišikęs Pal…
Istorijos baigiasi tada, kai aš iki galo išsiaiškinu, kas įvyko, ypač tada, kai esu, kad ir netiesiogiai, bet su tuo susijęs. Suprantu, kad yra žmonių, kurie vis tiek bus įsitikinę, kad “volfuko pilna ruskyne” ir jau kitaip nebus, viskas OK. Bet štai kaip viskas prasidėjo Andrius Tapinas is a reader-supported publication. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. Jeigu trumpai: pas “Volfą” ateina įmonė “Baltic trading product group”, užsako sau partiją alaus “Hop Saga”, kurio pagal kontraktą negali tiekti į rusiją/baltarusiją, Volfas jiems tą alų išverda, supakuoja ir atiduoda. Ir liepą “Hop Saga” atsiranda prekybos tinklo “Somelje” parduotuvėse Maskvoje. Rusiškos etiketės, ant kurių parašyta “Volfas Engelman”, vertinimai populiariame Untapped portale. Labai prasta situacija. Baltic Trading vadovas Antanas Bakstys man telefonu dievagojasi, jog neįsivaizduoja, kaip tas alus galėjo atsirasti rusijoje, nes vienintelę partiją jo partneriai Portugalijos įmonė per Rygą išvežė į Portugaliją. Keliamos trys hipotezės: * “Volfas” viską meluoja, tiesiog išvirė alų, uždėjo savo etiketes, sertifikavosi rusijoje ir uždirbo keliolika tūkstančių eurų - na, mažiausiai tikėtina, kad bendrovė, kuri pustrečių metų deklaruoja nebeturinti nieko bendro su rusija staiga nusprendžia šitaip socialiai ir atvirai nusižudyti. * Tas alus kažkokiu būdu iš Portugalijos per trečiuosius asmenis nukeliavo į ruskyną - realu, bet kodėl reikia jį vežti į Portugaliją? * Nelabai švarią tarpusavio konkurenciją, kadangi “Hop Saga” parduodama ir Lietuvoje, todėl visai įmanoma sukoordinuoti kampaniją, kad kažkokia dalis alaus atsirastų ruskyne ir su reikiamomis etiketėmis tuo pačiu metu būtų įmesta į interneto puslapius, o tada jau pasiektų ir lietuvius, kurie sukeltų triukšmą - pritempta, gal ją sąlygojo labai atvira vienos iš daryklų vadovės pikdžiuga: “Tai ką jau dabar Tapinas komentuos”, be to, tos pačios daryklos vadovas viešai tai paneigė. Ir čia istorija sustojo. Bet nesibaigė. Dabar grįžtu prie jos tęsinio, kuris gerokai įdomesnis ir neapsiriboja tik viena alaus partija. Juolab, kad “Hop Saga” toliau geriama ruskyne, netgi Kremliaus muziejuose ir vertinama tame pačiame Untapped Rugpjūčio 18 dieną “Volfas Engelman” pateikia raštišką pretenziją “Baltic Trading”, jie atsako pateikdami krovinių važtaraščius bei jų Portugalijos partnerio - bendrovės “Cleverty Global” atsakymą, kuris iš esmės yra toks - atšokit, nieko mes jums neaiškinsim. Mes turim daug partnerių ir nežinom, kur mūsų distributoriai veža mūsų produktus, bet jokių ES įstatymų nepažeidžiam. Remdamiesi tokiu atsakymų “Baltic Trading” bando išvengti atsakomybės ir gręsiančios 30 tūkstančių eurų baudos. “Volfas Engelman” neįtikintas ir 22 dieną jau atsiunčią advokatų paruoštą teisinę pretenziją. Čia įsijungiu aš. Baigęs visus “Auksinio proto” ir protesto reikalus aš irgi grįžtu prie šitos neuždarytos temos, nes man lygiai taip pat buvo žadėti atsakymai. Penktadienį telefonu kalbuosi su Antanu Baksčiu, kuris dar kartą patvirtina, jog neįsivaizduoja, kaip alus iš Portugalijos galėjo atsirasti rusijoje, jo partneriai ir tarpininkai jam pačiam daugiau nieko nesako. Gaunu susipažinti su dokumentais, imu aiškintis. Ir mane ištinka lengvas šokas. Tik pradėjęs raustis viešai (arba su registracija ir bandomąja versija) prieinamose eksporto-importo bazėse randu, kad pagrindinė Portugalijos bendrovės “Cleverty Global” eksporto rinka yra rusija. Ir ne šiaip plačioji rusija, o būtent ruskyno alkoholio importuotojas “Somelje” ir jam priklausančios įmonės. Cleverty Global varo alkoholį į rusiją nenutrūkstančia srove ir beveik 90% kontraktų yra su “Someljė”. Štai čia vienos tokios siuntos pavyzdys, kai per Cleverty rusų Somelje gavo itališko vyno siuntą. PAPILDYMAS: Jau pasirodžius tekstui mano Facebook sekėjai papildė jį “Cleverty Global” akcininkų informacija Pagrindiniai žmonės - Vladlenas Altšuleris ir Svetalan Karajeva. O štai “Someljė” akcininkų sąrašas: Tiesiog “Cleverty Global” ir “Someljė” yra tų pačių žmonių rankose. Ir viskas darosi dar aiškiau. Dar įdomiau - Cleverty Global dirba Lietuvoje su “Vingės logistikos grupe” ir per jų terminalą irgi iškeliauja siuntos į rusiją. Alus į tą pačią “Somelje”, štai 2023 lapkritį ten iškeliavo “Eichbaum Stout” alaus partija. Imu konkretų skandalą sukėlusios partijos važtaraštį: Taigi - liepos 17 dieną “Baltic Trading” yra “Hop Sagos” alaus partijos, kurią sudaro 1656 pakuotės su beveik 40 000 alaus skardinių, siuntėjas. Alus yra pakraunamas “Vingės transsphere logistika” terminale ir važiuoja į Rygą, kur iškraunamas “Wellman Logistics SIA” sandėlyje ir pasak Baksčio turėtų važiuoti į Portugaliją. Aišku, į jokią Portugaliją jis neišvažiuoja. Latvijos tyrimų centro Re:Baltica duomenimis “Wellman logistics” yra didžiausias eksportuotojas į rusiją jau prasidėjus karui Ką jie veža? 2024 metų duomenimis beveik pusė latviško eksporto į rusiją buvo alkoholis. Kitas tyrimas parodė, kad “Wellman Logistics” į rusiją sugebėjo įvežti netgi itališko vyno, kuris gaminamas per trečiuosius asmenis Dmitrijui Medvedevui priklausančiame vynuogyne Toskanoje. Techniškai jie įstatymų nepažeidžia - ES sankcijos nedraudžia eksportuoti alkoholį į Rusiją. Beveik neabejoju, kad “Cleverty Global” nupirktas alus vežamas tiesiai į rusiją ir kas įdomu - tą pačią dieną jau sertifikuojamas Maskvoje. Tai reiškia, kad rusai turėjo kažkokį nedidelį kiekį sertifikavimui, kad spėtų sertifikuoti ir liepos 17 dieną krovinys neužkliūtų ant sienos. Tą patvirtina ir “Baltic Trading” vadovas - jo partneris Vokietijoje paprašė nedidelės bandomosios partijos. Tada alus “Hop Saga” atsiranda ruskyne. “Someljė” atspausdina etiketes su “Volfo Engelmano” vardu, paleidžia į prekybą ir visi patenkinti, o “Baltic Trading” gali sakyti, kad nieko nežino. Kaip galima nežinoti, kad pagrindinis tavo portugališko partnerio pirkėjas yra konkreti rusiška bendrovė? Klausiu “Baltic Trading” vadovo Juo labiau, kad panašu, jog čia tikrai ne pirmas “Baltic Trading” rodeo su Cleverty. Cleverty pernai į rusiją įveža ir Glen Talloch viskio, ir Esbjaerg degtinės. Viename Youtube video, kur kažkoks rusas ragauja degtines, randu kadrą, kaip jis rodo etiketę ir ten aiškiai matyti, kad Esbjaerg degtinės importuotojas ir eksliuzyvus distributorius yra ta pati Nižnij Novgorodo “Someljė” Dabar žiūrim, kuo prekiauja “Baltic Trading” Esbjaerg degtinė yra vienintelė jų parduodama degtinė, Glen Talloch faktiškai irgi vienintelis viskis Antanui Baksčiui tai naujiena. Jis sako, jog buvo užtikrintas, kad viskis ir degtinė keliavo į Portugaliją Kas vyksta toliau. Aš pateikiu šituos faktus abiems pusėms - pirmadienį “Baltic Trading” susitinka su “Volfas Engelman” ir dabar jau sutinka sumokėti sutartyje numatytą 30 000 eurų baudą. Toliau jie bandys šituos pinigus susigrąžinti ir puikiųjų savo partnerių, kurie “vežė alų, viskį ir degtinę į Portugaliją” “Volfas Engelman” informuoja, kad pradėjo visų sutarčių su esamais partneriais persirašymą ir bauda už produkcijos išvežimą į rusiją/baltarusiją bus didinama iki 100 000 eurų nepriklausomai nuo užsakyto kiekio. “Švyturio” vadovas viename iš savo komentarų sakė, kad pas juos bauda yra pusė milijono eurų. Sveikintina, bet iškyla sveiko proto klausimas - jeigu kokia nors nedidelė bendrovė nori užsakyti pas “Volfą” ar “Švyturį” alaus partiją už kokius 40 tūkstančių eurų ir sužino, kad jų lauks 100K ar 500K bauda, jeigu skardinės pasirodys rusijoje, o taip gali nutikti, nes kas nors nupirks dešimt dėžių ir nuveš į Maskvą, tai turbūt jie tikrai atsisakys tokios minties. Šarūnas Černiauskas po pirmojo teksto labai gerai pastebėjo, kad sutartyje su “Baltic Trading” nedraudžiama produkciją pardavinėti Vidurinėje Azijoje - Kazachstane, Kirgizstane ir kituose -stanuose, kurie, kaip žinia, yra puiki tarpinė stotelė kroviniams į rusiją. “Volfas Engelman” atsakė, kad jie, kaip ir kiti Lietuvos aludariai, eksportuoja visai nemažai alaus į Kazachstaną, todėl tokio draudimo nelabai galėtų taikyti. Be to, pasak jų, … This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit tapinas.substack.com/subscribe
